Alkoholis – tai įprastinis etanolio pavadinimas; nuodingas, svaigus angliavandenių darinys. Alkoholis vartojamas jau nuo senų laikų, tačiau ilgainiui tobulėjant gamybai ir augant paklausai, alkoholiniai gėrimai tapo lengvai prieinamu kasdienio vartojimo produktu, o drauge ir nelaimių bei ligų priežastimi. Jau Antikos laikais buvo žinomas neigiamas alkoholio poveikis.

Traumos dėl smurto ir nelaimingų atsitikimų dažnai patiriamos apsvaigus nuo alkoholio. Alkoholis daro neigiamą įtaką asmens sprendimams ir mažina savitvardą, o tai dažnai sukelia agresiją ir netinkamą elgesį. Vairuotojams, kurie prieš sėsdami prie vairo vartojo alkoholinius gėrimus, yra didesnė rizika pakliūti į nelaimingus atsitikimus, nei tiems, kurių kraujyje nėra alkoholio. Kuo didesnis alkoholio kiekis kraujyje, tuo didesnė nelaimingų atsitikimų tikimybė. Alkoholis paveikia vairavimo įgūdžius ir padidina vairuotojo rizikingos elgsenos tikimybę, kas skatina neadekvačia elgsena vairuojant, važiavimą dideliu greičiu ir pateką į pavojingas situacijas.

               Alkoholizmo požymiai. Tai yra nenumaldomas troškimas išgerti. Potraukis alkoholiui formuojasi ir plėtojasi iš lėto. Iš pradžių žmogus dar gali kovoti su savo aistra, kurį laiką negerti alkoholio. Ligai progresuojant, atsisakyti alkoholio tampa vis sunkiau ir sunkiau. Visos geriančiojo mintys nuolatos nukreiptos į tikslą išgerti alkoholio, jos įkyriai persekioja ir namie, ir darbe. Alkoholis sapnuojasi naktimis. Alkoholio potraukis panašus į stiprų badą arba troškulį – žmogus pasirengęs bet kam, kad tik jį patenkintų. Alkoholio potraukis verčia atsisakyti valgio, kad tik liktų pinigų išgerti. Apimtas šio potraukio žmogus ima degraduoti kaip asmenybė. Kitas požymis yra savikontrolės praradimas. Alkoholikas neįstengia įvertinti, kiek, kur ir kada geria. Alkoholikas geria tol kol pasigeria, nes gerdamas nesugeba savęs kontroliuoti, negali susilaikyti, praranda saiko jausmą. Pradinėje ligos stadijoje kai kuriems alkoholikams lengviau susilaikyti visai negėrus, negu, pradėjus gerti. Pagal alkoholio kiekį, kuris nuslopina savikontrolę, galima kalbėti apie ligos sunkumą.

              Alkoholizmui būdinga ir pakitęs pakantumas, arba tolerancija alkoholiui. Ligos pradžioje tolerancija alkoholiui didėja. Žmogus, įpratęs girtauti, pakelia didesnes alkoholio dozes negu retai išgeriantis. Didėjant tolerancijai, silpnėja vėmimo refleksas. Kaip žinoma, vėmimas yra apsauginis organizmo refleksas, kylantis apsinuodijus dideliu alkoholio kiekiu. Retkarčiais vėmimo reflekso neturėjimas gali būti individo nepaprasto pakantumo išraiška. Tolerancija alkoholiui nedidėja be galo. Vieną gražią dieną alkoholikas pasiekia savo lubas. Po to jis gali gerti keletą metų, ir tolerancija nesikeičia. Senkant kepenų fermentiniam pajėgumui tolerancija pradeda palengva mažėti. Jis gali pasidaryti silpnesnis net už pradinį fiziologinį (normalųjį). Alkoholikui su ilgalaike patirtimi užtenka labai mažos dozės, kad pasigertų.

Alkoholį vartojant ilgesnį laiką pas alkoholikus susiformuoja abstinencinis (pagirių sindromas). Ypatingai sunki abstinencija būna po ilgalaikio užgėrimo, kuomet tam tikros smegenų dalys „pripranta“ prie kasdienių didelių alkoholio dozių ir staiga nutraukus alkoholio vartojimą atsiranda labai nemalonūs, sunkiai pakeliami bei pavojingi gyvybei sveikatos sutrikimai kaip epilepsijos priepuoliai, „baltoji karštinė“, nemiga, didelis nerimas, kūno tremoras, pykinimas, vėmimas.

Alkoholizmo stadijos

Kaip progresuojanti liga, alkoholizmas natūraliai pereina į tris palaipsniui viena kitą keičiančias stadijas. Perėjimas iš vienos stadijos į kitą vyksta palengva ir nepastebimai. Šis susirgimas niekada neprasideda staiga. Prieš pirmąją alkoholizmo stadiją būna vadinamas „saikingo“, epizodinio alkoholio vartojimo periodas, kuris gali tęstis įvairiai – nuo metų iki dešimties.Linkę į alkoholizmą žmonės praeina šį etapą labai greitai, kartais net per kelis mėnesius. Vėliau „saikingas“ vartojimas praranda vadinamą „kultūringumą“, ir nepastebimai įžengiama į pirmąją alkoholizmo stadiją.

Kiekvienas alkoholikas pradėjo nuo pradžių – „saikingo“ alkoholio vartojimo. Sustabdyti šią ligą gali tik visiška blaivybė. Kaskart sugrįžęs prie alkoholio, alkoholikas puola vis žemiau. Sužinojęs, kokios yra alkoholizmo stadijos, dažnas nustemba ir piktinasi, nes daugelį simptomų jau patiria, nors skaito save „kultūringai“ vartojančiu alkoholį. Šias stadijas svarbu žinoti tam, kad būtų galima suprasti ir adekvačiai įvertinti vartojančio alkoholį žmogaus būseną.

Pirmoji alkoholizmo stadija. Žmogus pradeda jausti trauką alkoholiui ir neįsivaizduoja (nors gali teigti priešingai) savo gyvenimo be alkoholio. Pradeda bet kokia proga ir be progos vartoti alkoholį, dingsta išgerto alkoholio kontrolė ir situacinė kontrolė, todėl išgėręs gali padaryti tai, ko blaivas niekada nepadarytų. Savijauta po išgertuvių patenkinama, poreikio pagirioms dar nėra. Atsiranda alkoholinės amnezijos – atminties praradimas išgertuvių metu. Tai dideli mėgėjai išgerti, išrankūs „žinovai“: mėgsta gerus vynus ir brangius stiprius gėrimus. Pirmoje stadijoje, kaip taisyklė, gerti nemetama, nes sveikata dar pakenčiama, dar „leidžia“ vartoti alkoholį, todėl atsiranda gilus įsitikinimas, kad alkoholis pakenkti negali. Atvirkščiai, šioje stadijoje dažnai įtikima alkoholio „naudingumu“ – šį mitą patvirtina geriančios „liaudies išmintis“. Pirmoji stadija gali tęstis keletą metų, perėjimas į antrąją stadiją yra nepastebimas.

Antroji alkoholizmo stadija. Prie pirmosios stadijos simptomų prisideda pagrindinis alkoholizmo požymis – abstinencinis sindromas (pagirios). Lengvesniais atvejais alkoholikas gali kentėti pagirias iki vakaro ir „pataiso“ sveikatą po darbo. Sekantis priklausomybės etapas ateina tuomet, kai iki vakaro žmogus kentėti jau negali ir „taiso“ sveikatą per pietus. Toliau jau ir iki pietų kentėti sunku, todėl sveikata „pataisoma“ iš ryto, ir su laiku vis anksčiau ir anksčiau. Pagirių malšinimas alkoholiu anksti ryte ar naktį rodo alkoholizmo perėjimą į daugiadienio gėrimo stadiją. Ji gali tęstis kelias dienas, savaites ar net mėnesius. Dėl to neišvengiamai prasideda problemos darbe ir šeimoje. Gyvenimas pasidaro nekontroliuojamas, bet pripažinti tai sau yra baisu. Alkoholis tampa dominuojantis sąmonėje, be jo gyvenimas atrodo beprasmiškas. Šeima, darbas ir visa kita pasitraukia į antrą planą. Vieni geria beveik pastoviai, kiti su pertraukomis, bet abiem atvejais liga progresuoja, nes sustabdyti ją gali tik visiška blaivybė.

Trečioji alkoholizmo stadija. Logiškas ir dėsningas daugiamečio alkoholio vartojimo finalas. Tai degradacijos stadija. Požymiai ir pasekmės itin sunkios – beveik nesiliaujantis, nuolatinis alkoholio vartojimas, sunkus abstinencinis sindromas, alkoholiniai įvairių vidaus organų pakenkimai, alkoholinės psichozės, alkoholinė silpnaprotystė, baltoji karštinė, aukštas mirtingumas ir t.t.

Remiantis statistikos duomenimis alkoholio vartojimas yra siejamas 80% su savižudybėmis, 50% žmogžudystėmis, 80% su mirtimis nuo gaisro, 40% su kelių eismo nelaimėmis, 30% su mirtinų kelių eismo įvykiais ir 15% su nuskendimais.

Žmogaus kraujyje alkoholis išlieka palyginti ilgai – vyrų organizme per valandą sudega 0,1 g/1 kg kūno svorio, moterų – 0,085 g/1 kg kūno svorio absoliutaus alkoholio. Per tris valandas perdirbama dozė, lygi 2 stiklinėms alaus, stiklinei sauso vyno arba 50 g degtinės. Asmenims, kurių medžiagų apykaita normali, po pokylio ar kitokio išgėrimo nerekomenduojama sėstis už vairo bent 12-15 valandų. Po išgertuvių smegenų veikla visiškai atsistato tik per 18-20 dienų, vadinasi, galutinai alkoholis pasišalina tik per tokį laikotarpį. Nepiktnaudžiaukite alkoholiais gėrimais ir nevairuokite išgėrę.

                 Straipsnis parengtas remiantis:

1. Badaras, R., Jonušienė, D. (2014). Toksikologo užrašai. Vilnius: „Tyto alba“.

2. Bulotaitė, L. (2009). Priklausomybių anatomija: narkotikai, alkoholis, lošimas, internetas, darbas, pirkimas. Vilnius: „Tylo alba“

Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Vilkaitė