Šviežias ir kokybiškas?

Tai visų nesupakuotų maisto produktų vertinimo rodiklis, kurie ir turi būti mūsų kasdieniniuose krepšiuose (daržovės, vaisiai, uogos, grūdinės kultūros, šviežia žuvis, mėsa, kiaušiniai, pieno produktai, riešutai, praturtinančios medžiagos).

Ar ilgas sudedamųjų dalių sąrašas?

Jei produkto sudėtis A4 formato lapo, neverta skaityti – šis produktas nėra palankus sveikatai ir visų maisto priedų pažymėtų E raide žinoti Jums nereikia, visų ingredientų analizuoti ir vertinti, kas tai – neverta, negaiškite nei laiko nei pinigų pirkdami maistą, kuris Jūsų sveikatą ne tausoja, o žaloja.

Analizuojama sudedamųjų dalių sąrašas, kuris parodo mažėjančia tvarka maisto produkto ingredientus. Jei perkame kakavą norime gauti kakavą, o ne nusipirkti cukrų su kakava. Jei perkame avižinius sausainius, norime valgyti avižas, o ne rafinuotus kvietinius miltus. Vis dažniau atkreipiamas dėmesys į maistingumo deklaraciją, kuri privaloma maisto produktų ženklinimo etiketėse. Iš jos vartotojai gali sužinoti, kiek produkte yra druskos, riebalų, išskirtinai sočiųjų riebalų kiekį, kurio vartojimą rekomenduoja riboti Pasaulio sveikatos organizacija, taip pat baltymų ir angliavandenių kiekį ir išskirtinai bendrą cukrų kiekį. Pastarasis kiekis neparodo, kiek įdėta į maisto produktą cukraus, tai pridėtinio cukraus ir natūraliai produkte esančio cukraus kiekis. Natūraliai produkte esantys cukrūs, žinoma, kad reikalingi mūsų organizmui ir tai nėra tas pats kaip pridėtinis rafinuotas cukrus, kuriame nėra vertingų maistinių medžiagų, tik išbalansuojamas normalus žmogaus organizmo funkcionavimas.

Kokia pirma sudedamoji dalis?

Pirma sudedamoji dalis parodo, kad jos produkte daugiausia, jei perkate avižinius sausainius tikitės, kad avižų produktai nuo visų grūdų kiekio bus pirma sudėtinė dalis, tačiau nustebsite, kad dažnu atveju ji beveik paskutinė, nes 20 proc. turintys avižų produktas gali vadintis avižiniais sausainiais, taip ir retame avižiniame sausainyje avižų daugiau nei 20 proc. Kokie riebalai? Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) teigia, kad turėtų būti mažinamas iš riebalų gaunamas energijos kiekis, vietoje sočiųjų riebalų reikėtų vartoti nesočiuosius ir siekti eliminuoti iš mitybos transriebalus. Taip pat rafinuotų riebalų maiste suvartojimą būtina sumažinti, nes tokie riebalai tuščios kalorijos, pašalinus skonį, kvapą ir vertingąsias medžiagas ir likus tik grynam riebalui, praėjusiam daug technologinių operacijų – naudos organizmui nėra, sotumo jausmo ilgalaikio nebus. Vienas iš transriebalų šaltinis – iš dalies ir visiškai hidrinti riebalai, kurių gausu konditeriniuose gaminiuose, net galima rasti varškės sūrelyje. Žmogaus organizmas transriebalų nesintetina, bet gauna su maistu. Maisto pramonė pasirūpina, kad mūsų maisto produktuose būtų gausu hidrintų, t. y. sukietintų riebalų, nes jie pigesni, ilgo tinkamumo vartoti termino, išlieka kieti kambario temperatūroje, kas padeda paruošti traškios konsistencijos konditerinius gaminius. Iš skystų rafinuotų riebalų, jie paverčiami cheminių reakcijų metu į kietus, kurie nusėda ant mūsų kraujagyslių sienelių. Neigiamas poveikis sveikatai kyla suvartojant net ir mažą transriebalų kiekį. PSO rekomenduoja, kad transriebalų rūgščių vartojimas būtų ribojamas mažiau nei iki 1 procento nuo bendrojo paros energijos kiekio, tai yra vidutiniškai iki 2 g per dieną.

Bet kaip vartotojui apskaičiuoti, kiek jis suvartojo, jei ženklinimo informacijoje nėra pateikiama transriebalų kiekio? Skandinavijos šalyse vartotojai apsaugomi, nes į rinką nepatenka daugiau nei 2g/100 g produkto, o USA nurodoma maistingumo deklaracijoje riebiųjų r. transizomerų kiekis. Vartotojai turi galimybę pasirinkti.

Kokie maisto priedai?

Maisto priedai iš esmės sudaro mažiausią dalį produkte ir ne visi iš E raidėmis pažymėtų maisto priedų yra toks blogis kurio reiktų vengti. Vengti maisto produktuose – konservantų, saldiklių, dažiklių, ypač vaikams skatinančių hyperaktyvumą, skonio ir kvapo stipriklių, pavyzdžiui E621 mono natrio gliutamato, kuris skatina persivalgymą, suvalgome ženkliai daugiau maisto, kuriame yra šis maisto priedas.

Kiek cukraus, druskos, skaidulinių medžiagų?

Išsirinkti iš tos maisto produktų grupės su mažiausiu kiekiu – cukraus, druskos ir daugiausia skaidulinių medžiagų, jei iš esmės produkte jų gali būti, nes mėsoje ar pieno produktuose paprastai jų nėra. Pavyzdžiui, renkantis duoną, cukrų bendras kiekis turi būti ne didesnis nei 5 g/100 g, druskos iki 1 g/100 g, o skaidulinių medžiagų daugiau nei 6 g/100 gramų. Pridėtinio cukraus kiekio iš produktų ženklinimo etikečių nematome dažniausiai, nes tokį kiekį nurodytų nėra privaloma. Būtent pridėtinio cukraus kiekį reikia riboti, tai rafinuotas baltasis cukrus, rudasis cukrus, nerafinuotas cukrus, medus, agavų sirupas, net sultys iš koncentrato ir šviežiai spaustos sultys, įvardinamas PSO kaip laisvasis cukrus. Žinoma, meduje yra ne vien cukrus, yra ir gerųjų maistinių medžiagų, bet reikia suprasti, kad laisvasis cukrus ir pridėtinis cukrus mūsų organizme greitai virsta gliukoze ir patenka į kraują. Kaip greitai gauname energijos, taip greitai ir netenkame. Skirtumas tas, kad suvalgius morką sotumas ir cukraus lygis kraujyje nuolat bus pastovus, o išgėrus morkų sulčių ar suvalgius javainių batonėlį, kurio pirma sudedamoji dalis cukrus, cukraus lygis greitai pakyla ir greit nusileidžia. Nukenčia gyvenimo kokybė, netenkama nuolatinės energijos.

Degustavimas

Žinoma, išsirinkus sveikatai palankiausią maisto produktą iš tos maisto produktų grupės reikia jį ragauti ir vertinti jo skonį, nepasikliaukite vien informacija ant pakuočių, produkto išvaizda, labai svarbu skonis, aromatas. Pavyzdžiui, nusipirkus prieskonius, riešutus, paragaukite, ar nėra pašalinio skonio ir kvapo, nes tik taip galite aptikti ir nekokybiškus produktus, ar net žalingas, pavyzdžiui, cinamoną ar riešutus apkrėstus pelėsiu.

Straipsnis parengtas remiantis:

1. http://sveikataipalankus.lt/

Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Vilkaitė