Pasaulio sveikatos organizacijos iniciatyva nuo 1950 m. balandžio 7-oji diena yra minima Pasaulio sveikatos diena. Pasaulio sveikatos organizacija 1948 m. sveikatos sąvoka apibrėžia: „Sveikata – tai fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė, o ne tik ligos ar negalės nebuvimas.“ Taip pat pabrėžia, kad sveikata yra ne gyvenimas be ligų, bet būklė, suteikianti galimybę kasdien patenkinti asmens būties ir laisvalaikio reikmes. O biomedicininis sveikatos apibūdinimas: „Sveikata – organizmo būklė, kai jis funkcionuoja optimaliai be akivaizdžių, ligos požymių“.
Sveikata tai daugialypė sąvoka, apibendrinanti žmogaus, kaip sudėtingos sociapsichofiziologinės savireguliacijos sistemos, darnų veikimą. Tai vieno nuo kitos priklausančių organizmų funkcionavimo erdvių derinys: fizinė, protinė, emocinė, socialinė, asmeninė, dvasinė ir profesinė.
Fizinė sveikata – optimalus kūno ir visų organizmo sistemų funkcionavimas. Šis sveikatos elementas apima kūno sandarą ir fiziologinius ypatumus.
Protinė sveikata – gebėjimas mąstyti, atlikti protinio mąstymo reikalaujančias užduotis. Ji leidžia nustatyti prioritetus ir tikslus, pasirinkti tinkamus metodus ir sudaryti veiklos planą tikslui pasiekti.
Emocinė sveikata – sugebėjimas suprasti savo jausmus ir išmokti pagrįstai juos reikšti. Labai svarbu, kad kitiems žmonėms suteiktume ir iš kitų žmonių patirtume kuo daugiau gerų jausmų, nes tik taip galima užtikrinti žmonių gerą emocinę sveikatą. Būdami emociškai sveiki, sugebėsime mylėti, jaustis laimingi, energingi ir gyventi harmoningai.
Visuomeninė (socialinė) sveikata – gebėjimas prisitaikyti prie visuomenės ir socialinės grupės, kuria priklausote. Jį atspindi santykiai, bendravimas su kitais žmonėmis.
Dvasinė sveikata – harmonizuoja visus sveikatos elementus. Visos sveikatos sritys yra svarbios ir viena su kita glaudžiai susijusios, kažką teigiamo nuveikus vienoje srityje, rezultatai jaučiami ir kitose. Specialistai naudoja terminą – psichosomatinė sveikata, šiam reiškiniui apibūdinti.
Visuomenės sveikatą apibūdina daugybė statistinių rodiklių, kaip gimstamumas, mirtingumas, vidutinė gyvenimo trukmė, sergamumas ir kt. skirtingais žmogaus gyvenimo laikotarpiais sveikatai įtakos turintys veiksniai veikia nevienodai. Pagal PSO žmogaus sveikatai įtakos turi keturi makroveiksniai: paveldimumas, aplinka, sveikatos apsauga, gyvenimo būdo ir gyvensenos sąlygos.
Paveldimumo veiksnys – 10-15 proc. Paveldėti iš tėvų genai gali nulemti kai kurias žmogaus ypatybes, kurių nėra galimybės pakeisti per visą gyvenimą. Taigi kiekvieno žmogaus pagrindines žmogaus nuostatas nulemia paveldėjimas. Prie jo galima priskirti dominuojančius žmogaus poreikius, gabumus, interesus, pomėgius, norus, taip tat polinkius į įvairias ligas, alkoholizmą ir kt. Pastebėta, kad paveldimumas turi santykinai silpną įtaką (10–15 proc.) visuomenės sveikatai, tačiau turi stiprią netiesioginę įtaką pasirenkant gyvenimo būdą.
Aplinkos veiksnys – 30-40 proc. Žmonių adaptaciniai gebėjimai prisitaikyti prie supančios aplinkos formuojasi nuolat. Visuomenė siekdama apsaugoti nuo neigiamų aplinkos poveikių ir gamtos netikėtumų kuria vis tobulesnes priemones gyvenimo sąlygoms palengvinti. Ši veikla užtikrina komfortines gyvenimo sąlygas (apranga, būstas, baldai, maistas, technologijos ir kt.). Didelę įtaką sveikatai daro ir aplinkos sąlygos: oras kuriuo yra kvėpuojama namuose, gatvėje ar kitoje viešoje vietoje; vanduo, dirvožemis, maisto produktai. Šeimos gyvenimo sąlygos, kaip išsilavinimas, pajamos, nepalanki fizinė ir psichologinė aplinka daro įtaką žmogaus sveikatai.
Sveikatos apsaugos veiksniai – 8-10 proc. PSO teigia, kad tik 10 proc. sveikatos priklauso nuo medicininių priemonių. Dapšausko teigimu 10 proc. viso sveikatos biudžeto privalo būti skiriama tiesiogiai sveikatingumo, o ne gydimo veikloms finansuoti. O Nacionalinės sveikatos tarybos teigimu, apie 80 proc. visų sveikatos sąnaudų išleidžia nesveiko gyvenimo būdo ligoms gydyti (Dapšauskas, 2014). Dauguma žmonių savo sveikatą sieja su sveikatos apsaugos sistema. Šiuo metu visuomenėje yra paplitę neinfekcinės lėtinės ligos ir žalingi įpročiai, kurie lemia daugiausia mirčių. Nustatyta, kad siekiant užkirsti kelią ligoms, efektyviausia priemonė yra sveikų žmonių sveikos gyvensenos skatinimas (Dadelo, 2015). Taigi medicina nustato ligas ir jas gydo, tačiau vis daugiau dėmesio skiriama ligų profilaktikai ir sveikatos stiprinimui, į pirmą vietą iškeliant sveikos gyvensenos ugdymą.
Gyvenimo būdo ir sąlygų veiksnys – 40-60 proc. Pastarąjį šimtmetį esminius visuomenės gyvensenos pokyčius lemia specifinių psichinių ir fizinių krūvių įtaką žmogaus organizmui. Jie didina technologinio, biologinio, psichologinio ekologinio ir kito pobūdžio rizikas ir skatina neigiamus sveikatos pokyčius. O sveikos gyvensenos poreikis tampa vis svarbesnis. Gyvenimo būdas gali lemti gerą sveikatą arba tapti pagrindine daugumos nienėligų priežastimi. Sveika gyvensena, sudėtingas, būtinas ir kartais prieštaringas socialinis reiškinys, padedantis išsaugoti ir stiprinti sveikatą. Kasdieninis gyvenimo būdas, kuris stiprina ir tobulina rezervines organizmo galimybes, padeda žmogui išlikti sveikam, gerinti savo sveikatą. Sveikos gyvenseną sudaro: sveika mityba, optimalus fizinis aktyvumas ir grūdinimasis, racionali darbo ir poilsio kaita, asmens higiena ir kūno priežiūra, psichoemocinis stabilumas, sveikos ir saugios aplinkos kūrimas, žalingų įpročių atsisakymas.
Siekiant stiprinti sveikatą, mažinti mirties riziką ir ilginti gyvenimo tikimybę, privalu mažinti išorinius ir vidinius neigiamus poveikius organizmui (sveika mityba, žalingų įpročių vengimas, dienos rėžimo kontrolė ir t. t.), didinti organizmo treniruotumą ir atsparumą neigiamiems poveikiams.