Be vandens išgyventumėme tik keletą dienų, o be maisto sveikas žmogus ištvertu net 6-8 savaites. Organizmui netekus 5-10 proc. vandens prasideda sunki dehidratacija, o 15-20 proc. praradimas yra mirtinas.
Bendrą organizmo dehidrataciją sukelia intensyvus ir greitas kūno skysčių praradimas. Didžiąją dalį šių skysčių sudaro vanduo. Dehidratacijos metu kūno ląstelės ir audiniai netenka daugiau vandens negu gauna geriant. Mūsų organizmas natūraliai kasdien praranda vandenį kvėpavimo metu (su iškvepiamu oru), su prakaitu, šlapinantis ir tuštinantis. Kartu su vandeniu prarandami nedideli druskų (natrio, kalio, kalcio, magnio ir kt.) kiekiai. Vystantis dehidratacijai organizmui būtinų mineralinių medžiagų kiekis laipsniškai mažėja. Taigi, kai organizmas praranda per daug vandens (pavyzdžiui, gausiai prakaituojant per karščius), kūne sutrinka skysčių ir elektrolitų pusiausvyra.
Norėdami išvengti organizmo dehidratacijos dėl prakaitavimo esant karštam orui ir apsisaugoti nuo galimo perkaitimo, ypač didelių karščių metu, tinkamai susiplanuokite savo veiklą ir visada su savimi pasiimkite vandens. Žinodami, kad bus karšta, teks sportuoti arba fiziškai dirbti (kai žymiai suintensyvėja prakaitavimas), tinkamai tam pasiruoškite.
Kiek vandens mums reikia?
Žmogaus organizmas turi gauti pakankamai vandens, kad šlapimas būtų šviesus, o ne tamsiai ar ryškiai geltonas. Suaugusiajam per dieną reikėtų išgerti 6-8 stiklines vandens. Tai gali būti grynas vanduo, kava, arbata, sultys, gaivieji gėrimai, be to, nemažai vandens yra ir maisto produktuose: vaisiuose ir daržovėse yra 70-95 proc., kiaušiniuose – 75 proc., mėsoje, paukštienoje ir žuvyje – 50-75 proc., duonoje – 35 proc. vandens.
Vandens poreikis kasdien skiriasi. Daugiau vandens turime išgerti karštu oru, mankštindamiesi, karščiuodami, būdami peršalę ar sirgdami kokia nors kita liga. Daugiau vandens išgerti reikia nėštumo metu ir kūdikio maitinimo laikotarpiu, kad geriau gamintųsi pienas. Kurio 87 proc. sudaro vanduo.
Vandens kiekis, kuri gauname iš skysčių  ir maisto, tūrėtų būti lygus išskiriamam kiekiui. Šia pusiausvyrą lemia daugelis veiksnių. Pavyzdžiui, vartodami diuretikus ar kitus vaistus, skatinančius norą šlapintis, didiname skysčių poreikį. Gerdami daug stiprios arbatos arba kavos pasižyminčios diuretinėmis savybėmis, prarandame tiek pat skysčių, kiek gauname. Sūrus maistas taip pat didina poreikį daugiau gerti vandens, kad būtų išlaikyta tinkama skysčių pusiausvyra.
Troškulys mažėja su amžiumi, todėl pagyvenę žmonės vandens tūrėtų gerti dažniau, net jeigu nesijaučia ištroškę. Intensyviai mankštindamiesi ar karštu ir drėgnu oru iki oi laiko. Kol pajusite troškulį, jūs jau galite būti praradę nemažai skysčių. Jeigu geriate daugiau skysčių negu organizmui reikia, inkstai perteklių pašalins padidindami šlapimo tūrį.

Patarimai renkantis vandenį. Pirmiausia reikėtų išsirinkti pačią vandens rūšį. Nors parduotuvių lentynose galima rasti labai daug įvairaus vandens, kurio kaina yra panaši, tačiau svarbu suprasti, jog šio vandens kokybė skiriasi. Nepriklausomai nuo gamintojo, vanduo yra skirstomas į 4 rūšis:
Mineralinis vanduo. Aukščiausias kokybės vanduo yra natūralus mineralinis vanduo. Jam yra taikomi patys griežčiausi reikalavimai. Mineralinis vanduo apibrėžiamas kaip iš natūralių ar dirbtinių šaltinių išgaunamas požeminis vanduo, turintis ištirpusių medžiagų. Etiketėje nurodoma jo cheminė sudėtis. Kai kurie mineraliniai vandenys yra natūraliai prisotinti anglies dvideginio, o į kitus anglies dvideginio nededa. Taip pat svarbu žinoti, jog natūralus mineralinis vanduo yra skirstomas į dar 3 grupes: mažai mineralų turintį (500 mlg/l), vidutiniškai mineralinių medžiagų turintį (500 – 1500 mlg/l) ir daug mineralinių medžiagų turintį (nuo 1500 mlg/l) vandenį. Natūralus mineralinis vanduo yra vienintelis maisto produktas, kurį oficialiai pripažįsta valstybė. Tai reiškia, kad valstybė įgalioja instituciją įvertinti, ar požeminis natūralus mineralinis vanduo atitinka jam keliamus reikalavimus, ir apie tai viešai paskelbia.
Šaltinio vanduo. Žemesnės kokybės – šaltinio vanduo. Išteka iš natūralių požeminių šaltinių. Šaltinio vanduo, kaip ir natūralus mineralinis vanduo, į butelius yra išpilstomas gavybos vietoje, tačiau jam nėra taikomi tokie griežti reikalavimai kaip natūraliam mineraliniam vandeniui. Šaltinio vanduo neprivalo būti oficialiai pripažintas, o jo sudėtis turi atitikti geriamajam vandeniui keliamus reikalavimus. Šis vanduo gali būti vartojamas kaip gaivusis gėrimas. Jis nėra papildytas kitomis medžiagomis, tačiau gali būti prisotintas anglies dvideginio.
Stalo vanduo. Trečiasis pagal kokybę – stalo vanduo. Stalo vanduo yra gaminamas geriamąjį vandenį skiedžiant su natūraliu mineraliniu vandeniu arba jame tirpinant sausas mineralines medžiagas. Šis vanduo gamybos metu gali būti aromatizuojamas kvapiosiomis medžiagomis. Nors savo sudėtyje turi mineralinių medžiagų, stalo vanduo savo savybėmis neprilygsta natūraliam mineraliniam vandeniui, kuris susidaro druskinguose žemės gelmių kloduose. Stalo vandens buteliuko etiketėje turi būti surašytos visos jo gamyboje naudotos sudedamosios dalys.
Geriamas vanduo. Žemiausios kokybės vandeniu yra laikomas geriamasis vanduo. Tai išpilstytas šaltinio arba viešai tiekiamas vanduo. Jis gali būti aprobuojamas taikant distiliacijos, dejonizacijos ir grįžtamojo kosmoso procesą. Vienu šių metodų apdorotas vanduo dar vadinamas distiliuotu vandeniu, dejonizuotu vandeniu ar grįžtamojo kosmoso būdu filtruotu vandeniu. Jis taip pat gali būti parduodamas gazuotas arba negazuotas.

  Straipsnis parengtas remiantis:
1. Stanton R. Sveikos mitybos vadovas: maistas gydo, maistas kenkia. Vilnius: Alma littera, 2008.
2. www.smplc.lt

Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Vilkaitė