Europoje ir visame pasaulyje sparčiai daugėja pagyvenusių ir senyvo amžiaus žmonių. Senėjimo tema yra viena aktualiausių šiandieninės visuomenės kontekste.
Dėl nuolatinio gyvenimo trukmės ilgėjimo Europos Sąjungoje (toliau – ES) senų žmonių skaičius sparčiai auga. 2005 m. senų žmonių buvo apie 18,8 milijono, o iki 2030 m. bus maždaug 34,7 milijono. Europos Sąjungoje ir Lietuvoje šiuo metu kas penktas gyventojas yra sulaukęs 65 ir daugiau metų. 2030-aisiais pagyvenusio amžiaus žmonės sudarys ketvirtadalį ES žmonių populiacijos, 2050-aisiais – apie 30 proc. Didės ir ilgaamžių gyventojų populiacijos dalis. 2018 m. ES buvo 2,7 proc. 85 metų ir vyresnio amžiaus žmonių. Prognozuojama, kad 2050-aisiais jų bus 6,2 proc.
Viena iš dažniausių priežasčių, turinčių bene didžiausią įtaką Europos žmonių gyvenimo trumpėjimui ir mirtingumui – traumos. Dėl sveikatos problemų, eisenos bei pusiausvyros sutrikimų vyresni nei 65 metų žmonės dažniau patiria griuvimo traumas negu jaunesni. Trečdalis 65 m. ir vyresnių asmenų bei pusė 80 m. ir vyresnių asmenų griūva kiekvienais metais. Dažniausia išorinė vyresnio amžiaus žmonių mirties priežastis Lietuvoje – griuvimai, kurie sudaro 20 proc. mirčių atvejų. Pagyvenusių žmonių griuvimų ir traumų nuo jų prevencijai turėtų būti skiriamas prioritetinis dėmesys nacionaliniu ir vietiniu sveikatos politikos lygmenimis.

Dėl sveikatos problemų, eisenos bei pusiausvyros sutrikimų vyresni nei 65 metų žmonės dažniau patiria griuvimo ir kritimo traumas negu jaunesni. Senėjimas yra natūralus fiziologinis procesas. Senstant visose organizmo sistemose pasireiškia natūralūs fiziologiniai ir patologiniai (ne visuomet) pokyčiai. Individui fiziologiškai ir anatomiškai subrendus (apytiksliai tarp 20-ųjų ir 30-ųjų gyvenimo metų) organizmo funkcijos pradeda laipsniškai silpnėti. Nesaugiai suprojektuotas pastatas, slidžios grindys ir laiptai, nepakankamas apšvietimas ir kt. Griuvimas (angl. fall) – netyčinis kūno padėties pakeitimas į žemesnę, dažniausiai – ant žemės ir grindų. Jis skiriasi nuo smurtinio griuvimo, sąmonės netekimo, staigios paralyžiaus pradžios.

Senėjimas – tai sudėtingas procesas, kurio eigoje kinta visų žmogaus organų ir sistemų struktūra, funkcijos ypatumai ir mažėja adaptacijos galimybės. Senatvėje kinta laikysena, eisena, judesiai, retėja kaulinis audinys, kaulai tampa trapūs, lengviau lūžta. Dažniausiai pasitaikantys lūžiai – šlaunies, riešo ir žasto kaulų srityse.

Vyresniame amžiuje griuvimų pasekmės rimtesnės: fiziniai sužalojimai, lūžiai, dėl kurių sumažėja savarankiškumas kasdienėje veikloje, didėja priklausomybė nuo kitų, mirštamumas, rizika pakliūti į sveikatos priežiūros instituciją.

Žmonės, kurie jaučia, jog gali būti linkę griūti, turėtų kreiptis į gydytojus. Gydytojai nustatys ir gydys lėtines ligas, kurios trikdo eiseną ir pusiausvyrą bei sukelia alpimą. Taip pat reikia rūpestingai parinkti vaistus ir koreguoti jų dozes. Svarbu pasirūpinti visaverte mityba su pakankamu baltymų ir kalorijų kiekiu. Tikrinamasis dėl kaulų osteoporozės ir rūpinimasis osteoporozės profilaktika – dar viena svarbi griuvimo prevencijos priemonė. Galima papildomai vartoti kalcio ir vitamino D.
Patartina, kad pagyvenę žmonės, turintys padidėjusią riziką griūti, naudotų pagalbines priemones – lazdas, vaikštynes, vežimėlius, avėtų avalynę neslystančiais padais. Griuvimų prevencijai svarbus saugios namų aplinkos kūrimas, griuvimų riziką didinančių veiksnių šalinimas, saugos įrenginių, laikiklių naudojimas, konsultavimasis su sveikatos priežiūros specialistais.
Patartina paprašyti pagalbos įrengiant apie griuvimus informuojančius ženklus ar garso priemones (skambučius, varpelius), ypač tiems žmonėms, kurie gyvena vieni ar yra ilgalaikio gydymo, slaugos įstaigose, globos namuose. Siekiant išvengti vyresnio ir senyvo amžiaus asmenų griuvimų, reikėtų daug dėmesio skirti žmogaus fizinio pajėgumo savybių bei pusiausvyros išsaugojimui, taip pat gyvenamosios aplinkos ir joje galimų griuvimus sąlygojančių veiksnių įvertinimui.
Svarbu įvertinti ir stebėti senyvo amžiaus žmonių eisenos ypatumus: kaip žengiant žingsnį žmogus perkelia svorį nuo vienos kojos ant kitos, koks yra žingsnio ilgis, ar ne per aukštai (žemai) kelia koją, ar eisena yra nepertraukiama. Jeigu žmogus nesugeba eiti kalbėdamas, t.y. sustoja ar sutrinka eisenos ritmas, laikoma, kad jis susiduria su padidėjusia tikimybe nukristi. Tokiais atvejais gali būti reikalingos pagalbinės vaikščiojimo priemonės.

Dažniausiai senyvo amžiaus žmonės griūva namuose. Daugelis griuvimų įvyksta užsiimant įprasta, kasdiene veikla: einant, sėdantis, stojantis, lenkiantis, ko nors siekiant, atliekant namų ruošos darbus. Apie 32 proc. griuvimų įvyksta keliantis iš lovos, apie 10 proc. – lipant laiptais. Dažnai pagyvenę žmonės nugriūva įlipdami į lovą ar išlipdami iš jos, užkliuvę už namų apyvokos daiktų, paslydę ant šlapių grindų, avėdami netinkamą avalynę ar vaikščiodami tik su kojinėmis.

 

Su amžiumi ne tik mažėja bendrasis žmogaus fizinis aktyvumas, bet ir reikšmingai kinta jo pobūdis. Nors pasibaigus aktyviai profesinei bei darbinei veiklai ir išėjus į pensiją laisvo laiko gerokai padaugėja (vidutiniškai 8–9 val. kasdien), tačiau su laisvalaikiu susijęs fizinis aktyvumas neretai sumažėja.
Įrodyta, kad

Pagyvenusių žmonių informavimui, švietimui ir saugaus elgesio mokymui turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys. Siekiant vykdyti efektyvią griuvimų prevenciją, svarbu atkreipti dėmesį į galimas kliūtis, tokias kaip: nepakankamos žinios, nepalaikomos galimų prevencinių priemonių nuostatos, kliūtys saugios aplinkos kūrimui, nepakankama socialinė parama, resursų bendruomenėje stoka.
Ką daryti nugriuvus?