Pasaulio sveikatos organizacijos iniciatyva nuo 1950 m. balandžio 7-oji diena yra minima Pasaulio sveikatos diena. Šiais metais Pasaulio sveikatos organizacija ypatingą dėmesį skiria psichikos sveikatos stiprinimui. Šio dienos tema „Depresija – pasikalbėkime“.

Psichikos sveikata – natūrali žmogaus asmenybės būsena, kuri turi būti saugoma arba grąžinama sutrikimų bei ligų atvejais. PSO teigimu, psichikos sveikata yra emocinis ir dvasinis atsparumas, leidžiantis patirti džiaugsmą ir ištverti skausmą, nusivylimą, liūdesį. Tai gėrio jausmas, kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu ir verte.

Depresija - tai ne tik bloga nuotaika ar nusiminimas. Tai liga (kaip diabetas, aukštas kraujo spaudimas ar širdies liga), kuri diena po dienos veikia Jūsų mintis, jausmus, fizinę sveikatą ir elgseną. Tai kartu ir kūno, ir sielos liga.

Tai labai svarbu suprasti ir ligoniui, ir jį supantiems žmonėms. Dažnai pats sergantysis depresijos simptomus priskiria valios trūkumui, tinginystei, charakterio silpnumui.

Be pagrindinės depresijos atsiradimo priežasties - sutrikusios biocheminės pusiausvyros smegenyse - depresiją gali sąlygoti daugelis veiksnių: paveldimumas; ilgalaikės somatinės (kūno) ligos; intensyvaus hormonų persitvarkymo periodai (paauglystė, nėštumas, gimdymas, menopauzė); piktnaudžiavimas narkotikais, alkoholiu, kai kuriais vaistais; socialiniai faktoriai (staigūs įprastinių gyvenimo sąlygų pasikeitimai: išėjimas į pensiją, bedarbystė, emigracija); ilgalaikiai ar ūmūs psichologiniai pergyvenimai (stresai): mylimo žmogaus mirtis, šeimyninė nesantaika, skyrybos; ūmūs fizinės sveikatos sutrikimai (širdies infarktas, smegenų insultas).

Depresijos simptomai:

Negydant depresijos, žmogus tampa nedarbingas ir atsiribojęs nuo šeimos bei visuomeninio gyvenimo. Blogiausiu atveju, depresija gali privesti prie savižudybės. Tu gali padėti žmogui, sergančiam depresija. Padrąsink gydytis ir nepalik vieno, bei būk kantrus!

Pagal Valstybinio psichikos sveikatos centro informacinę medžiagą

parengė Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Vilkaitė

KAIP PLINTA TUBERKULIOZĖ?

Tuberkuliozės mikobakterijos (TM) patenka į orą, kai plaučių TB sergantis žmogus kalba, kosėja ar čiaudi. TM ore gali išlikti kelias valandas priklausomai nuo aplinkos sąlygų. Žmogus, įkvėpęs TM užteršto oro, gali tapti infekuotu.

KOKS SKIRTUMAS TARP ŽMOGAUS UŽSIKRĖTUSIO TM IR ŽMOGAUS SERGANČIO TB?

Užsikrėtę asmenys savo organizme turi TM, bet jos nėra aktyvios ir nesukelia ligos, nepasireiškia TB būdingi požymiai ir žmogus neplatina ligos sukėlėjo. Nustatyta, kad tik dalis užsikrėtusių asmenų (5-10 proc.) gali susirgti arba suserga TB.

Ne kiekvienas užsikrėtęs tuberkulioze (TB) suserga šia liga. Tačiau yra daug kitų ligų, su kuriomis paprasta supainioti TB. Kokie svarbiausi TB simptomai ir kokius klausimus turėtume užduoti sau, jei įtariame ligą? Kodėl svarbu tiksliai vykdyti gydytojo nurodymus ir laiku išgerti vaistus? Į šiuos ir daugybę kitų klausimų viešoje paskaitoje apie TB atsakys prof. dr. Saulius Čaplinskas, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktorius.

 Paskaitą apie tuberkuliozę rasite ČIA

Pagal Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro informaciją pranešimą parengė Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Vilkaitė

Kovo 22 d. minima Pasaulinė vandens diena. Šių metų Pasaulinės vandens dienos tema – vanduo ir nuotekos. Pasaulinės vandens dienos minėjimą 1992 m. inicijavo Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja. Nuo 1993 m. ją globoja UNESCO. Lietuvoje ši diena Aplinkos ministerijos iniciatyva minima nuo 2000 m. Kiekvienais metais išrenkamas šios dienos šūkis, atspindintis Vandens dienos problematiką.Vanduo ir nuotekos yra du neatskiriami dalykai. Vanduo būtinas mūsų sveikatai,  švarios upės, ežerai ir pakrančių vandenys svarbūs poilsiui ir verslui. Vanduo yra geriausias pasaulyje tirpiklis. Jis tirpdo, bet pats nepakinta. Ko vanduo neištirpina, jis stumia ar kitaip nešasi su savimi. Toks vanduo apsunksta, tampa nešvarus, dvokia, kyla pavojus plisti ligoms. Tokį nutekamąjį vandenį vadiname nuotekomis. Užterštos nuotekos yra žalingos aplinkai. Nuotekos gali būti lietaus, pramonės-gamybinės, ūkio-buities.Paviršinės lietaus nuotekos patenka į lietaus nuotakyno šulinius. Yra skaičiuojama, kad per metus Vilniaus mieste vidutiniškai iškrinta apie 4 milijonus kubinių metrų lietaus vandens, iš kurių tik iki 10 procentų išvalomi stacionariuose vandens valymo įrenginiuose ir maždaug apie 10 procentų – žinybiniuose nuotekų valymo įrenginiuose. Likusi paviršinio nuotėkio dalis į atvirus vandens telkinius suteka be valymo. Vilniaus miesto kanalizuojamas paviršinis nuotėkis patenka į Nerį tiesiogiai ir per jos intakus Baltupį, Cedroną, Vokę, Sudervėlę ir Vilnelę.Pramonės įmonių nutekamajame vandenyje esančios žalingos medžiagos yra nevienodai susidariusios ir įvairiai veikia aplinką. Iš keleto įmonių arba cechų į vieną vietą sutekėjęs vanduo gali įgyti visiškai naujų savybių, sveikatai žalingų junginių. Organinių ir neorganinių medžiagų teršiamasis poveikis vandeniui yra nevienodas. Vienas iš žalingiausių teršalų yra nafta ir jos produktai. Į vandenį nafta ir jos produktai patenka iš transporto priemonių, iš naftos gręžinių jūros šelfuose ir su nutekamaisiais vandenimis. Į upes suleisti užteršti vandenys, tekėdami gali patys išsivalyti, bet kai į vandenį patenka naftos arba jos produktų, paviršiuje susidaro oro nepraleidžianti plėvelė. Negaudami deguonies žūsta užterštą vandenį valantys mikroorganizmai ir jis nebeišsivalo. Jei į geriamąjį vandenį patenka nors šiek tiek naftos, jo jau gerti nebegalima. Dar pavojingesnė tarša mineraliniais aliejais.Buitinis nutekamasis vanduo apsivalo lengviau negu pramonės vandenys. Dauguma Lietuvos gyventojų (apie 70 proc.) buitines nuotekas išleidžia į centralizuotas nuotekų surinkimo sistemas Lietuvos miestuose ūkio-buities nuotekos patenka į nuotekų valyklą, kur išvalomos mechaniniu ir biologiniu būdu, tačiau ne visos buitinės nuotekos yra išvalomos.Plaudami indus ar skalbinius, pasinaudoję tualetu ar vonia, į kanalizaciją nuleidžiame daug užteršto buitinio vandens. Šiandieninėse nuotekose yra daug buityje naudojamos chemijos – įvairių skalbiklių, dezinfekavimo priemonių, baliklių, kuriuose esantys chloro organiniai junginiai yra agresyvūs aplinkai. Patekusios į upes cheminės skalbimo priemonės, kurių nesulaiko valymo įrengimai, prieš užtvankas ir kitas mechanines kliūtis sudaro putų dangą, veikiančią labai panašiai kaip naftos plėvelė. Šiuo metu chemijos pramonė ieško būdų pagaminti lengvai vandenyje irstančias skalbimo priemones.Į ūkio-buitinių nuotekų kategoriją patenka tik tam tikrų užterštumų rodiklių neviršijančios nuotekos. Uterštumų rodiklius viršijančios nuotekos tampa gamybinėmis nuotekomis, kurios į miesto nuotakyną turėtų būti išleidžiamos tik prieš tai apvalytos iki ūkio-buities nuotekų užterštumo.Aplinkos ministerija iš savivaldybių surinko informaciją apie gyventojų apsirūpinimą geriamuoju vandeniu ir individualų nuotekų tvarkymą. Paaiškėjo, kad apie pusė milijono Lietuvos gyventojų naudojasi vadinamosiomis nuotekų išgriebimo duobėmis. Iš jų ne visi sudarę sutartis dėl šių nuotekų išvežimo. Tikslios statistikos, kiek gyventojų savo nuotekas tvarko netinkamai, nėra. Dalis teršalų nepasiekia valymo įrenginių, autonomines nuotekų duobes turintys gyventojai nepasirūpina tinkama jų priežiūra. Pastaruoju metu labai paplito nuotekų sukaupimo rezervuarai. Kad jie nekenktų aplinkai, jų savininkas ar naudotojas privalo užtikrinti, kad į aplinką nepateks nevalytos nuotekos, o bus išvežtos ir sutvarkytos tokią galimybę turinčiuose miestų nuotekų valymo įrenginiuose.Pagrindiniai teršalai pavyzdžiui, miesto nuotekos ir žemės ūkio nitratai, tvarkomi pagal specialias ES direktyvas, kuriomis bandoma sulaikyti taršą jos šaltinyje. Direktyvose apibrėžti pagrindiniai nuotekų valymo principai bei metodikos, nustatomi surinkimo ir valymo įrenginių projektavimo, statybos ir priežiūros principai. Nustatyta, kad valstybės narės turi užtikrinti nuotekų surinkimą ir valymą visuose kaimuose ir miesteliuose, kuriuose gyvena 2000 ir daugiau gyventojų. Netinkamai valomos nuotekos iš mažesnių ūkių gali labai pakenkti vandens kokybei. Poveikis gali būti įvairus – nuo vienoje vietoje padidėjusio žuvų mirtingumo iki tokių bendrų problemų kaip dumblių išplitimas dėl pernelyg gausaus tręšimo žemės ūkyje, keliantis pavojų ištisoms ekosistemoms.Ypač vandenį teršia netikslingai ir neatsargiai žemės ūkyje naudojamos mineralinės trąšos, pesticidai. Ne visos į dirvą išbertos mineralinės medžiagos yra augalų įsisavinamos, dalį jų lietaus vanduo nuneša į upelius, melioracijos kanalus, ežerus, dėl to susidaro palankios sąlygos vandens telkiniams užaugti dumbliais. Dalis mineralinių trąšų patenka į gruntinius vandenis, dėl to pablogėja šachtinių šulinių vanduo. Su žemės ūkiu susijusi vandens tarša apima dideles teritorijas, užteršiamos mažos upės, nuo kurių priklauso ir didelių upių švarumas. Vandens tarša lemia didelius nuostolius ūkiui, pažeidžia ekologinę pusiausvyrą, kenkia žmonių sveikatai.Intensyvi žmogaus ūkinė veikla greitina ežerų eutrofikacijos procesus, degradaciją ir nykimą. Šiuos procesus ypač spartina pagrindinių maistinių medžiagų (fosforo ir azoto junginių) patekimas į vandens telkinius su nuotekomis, kas skatina vandens augalų, dumblių ir melsvabakterių augimą. Intensyvus dumblių ir melsvabakterių vystymasis vadinamas vandens žydėjimu. Pastaruoju metu masinis melsvabakterių rūšių vystymosi arealų plėtimasis ir intensyvėjantis žydėjimas vandenynuose ar priekrantėse arti paplūdimių sukelia nepatrauklius ir finansiškai nuostolingus procesus, kurių metu į aplinką išskiriami toksinai, dar vadinami cianotoksinais, kurie yra antriniai melsvabakterių metabolitai. Melsvabakterių išskiriami biologiškai aktyvūs antriniai metabolitai patenka į aplinką ląstelėms suirus vandenyje arba per mitybos grandinę ir padidina žuvų mirtingumą.Vandenį teršia ir netvarkingai įrengtos, per arti vandens telkinių pastatytos gyvulių fermos. Akivaizdu, kad užterštame vandenyje visuomet būna daug patogeninių bakterijų bei virusų.Pastaruoju metu daug kalbama apie patogeninių bakterijų bei virusų rezistentiškumą. Gyvūnų gydymui labai plačiai vartojami antibiotikai. Taip pat ir į pašarus gali būti dedama antibiotikų ne tik gydymo tikslais, bet ir siekiant didesnio prieaugio. Dalis gyvūnų suvartotų antibiotikų patenka į nuotekų vandenį. Nuotekose aptinkama atsparių antibiotikams bakterijų ir atsparumą antibiotikams koduojančių genų, čia jų koncentracija gerokai didesnė nei paviršiniuose vandens telkiniuose. Mat nuotekų vandenyje sąlygos augti įvairių bakterijų klonams itin palankios; tai sudaro prielaidas bakterijų atrankai ir atsparumui antibiotikams formuotis. Įveikti atsparumą antibiotikams yra labai sunku. Įgijusios savybę atsispirti antibiotikams ir ją genetiškai įtvirtinusios bakterijos gali dalytis šiais naujais atsparumo gebėjimais su kitais savo klasės ar kitų klasių atstovais.Nustatyta, kad galvijų, kuriems duodama antibiotikų, žarnyne gyvenančios bakterijos irgi tampa atsparios antibiotikams. Mokslininkai pripažino, kad atsparių antibiotikams bakterijų jau randama ir maisto produktuose, pagamintuose iš antibiotikų gavusių galvijų mėsos. Atsparios antibiotikams bakterijos gali būti perduodamos kitiems gyvūnams ir žmonėms per tiesioginį sąlytį, tačiau jos gali plisti ir netiesiogiai per maisto grandinę, vandenį, mėšlu ar dumblu tręšiamą dirvožemį ir su nuotekomis.Mūsų aplinkoje vis didėja antimikrobinių medžiagų likučių, o tai lemia atsparumo antibiotikams vystymąsi, apie kurį dar prieš 70 metų kalbėjo penicilino išradėjas, anglų mikrobiologas Alexanderis Flemingas. Jis teigė, jog netinkamai ir per mažomis dozėmis vartojant antibiotikus bakterijos gali tapti atsparios. Jau šiandien girdime specialistų perspėjimų, kad atsparumas antibiotikams didėja greičiau nei išrandami ar sukuriami nauji antimikrobiniai preparatai. Paviršiniuose vandenyse randama E. coli bakterijų, kurios yra atsparios antibiotikams, o tai apsunkina užsikrėtusių šiomis bakterijomis žmonių gydimą. Taip pat nesustabdomai didėja kitų paplitusių patogenų, tokių kaip salmonelės, enterokokai, auksiniai stafilokokai, atsparumas antibiotikams.Filtruodamasis užterštas paviršinis vanduo taršą iš viršutinių dirvos sluoksnių nuneša į apatinius bei požeminį vandenį. Požeminių vandenų tarša yra daug pavojingesnė nei atvirų telkinių, nes jie negali savaime regeneruotis. Aplinkos apsaugos teisiniai dokumentai atskirai reglamentuoja oro, vandens, dirvožemio taršą, tačiau teršalai gali migruoti per visus aplinkos komponentus. Teršalai retai lieka taršos vietoje, jie juda ore, dirvožemyje, gali migruoti su vandeniu, užteršti maistą, patekti į žmogaus organizmą. Paprastai tarša yra didesnė arčiau taršos šaltinio, bet teršalai migruoja ir jų poveikis gali pasireikšti ir toli nuo šaltinio.

Informaciją pagal įvairių šaltinių medžiagą parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Aplinkos sveikatos skyriaus visuomenės sveikatos administratorė Natalja Šliachtič

Kovo 20 diena – pasaulinė burnos sveikatos diena. 2013 metais, siekiant sustiprinti žmonių suvokimą apie burnos sveikatos svarbą užtikrinant bendrą sveikatą ir gerą savijautą, FDI (World Dental Federation) iniciavo šios dienos paminėjimą visame pasaulyje.

Pripažįstama, kad: senjorai privalo turėti bent 20 natūralių dantų, kad būtų laikomi sveikais, vaikai turi turėti 20 pieninių dantų. O sveiki suaugę žmonės turi turėti 32 dantis ir nė vieno dantų ėduonies.

Geri burnos priežiūros įgūdžiai, rizikos veiksnių vengimas, reguliari burnos sveikatos patikra nuo ankstyvos vaikystės gali užtikrinti optimalią burnos sveikatą vyresniame amžiuje.

Burnos ertmės higiena yra pagrindinė profilaktikos priemonė

Dantis rekomenduojama valyti du kartus per dieną – ryte ir vakare po valgio, prieš tai išvalius dantų tarpus tarpdančių siūlu. Pavalgius išskalauti burną vandeniu. Dantys valomi šepetėliu ir pasta. Burnos ertmėje yra vietų, kur kaupiasi apnašos, bet jas pasiekti šepetėliu ir tarpdančių siūlu yra sunku. Tai burnos galas, liežuvio šaknis, po liežuviu, ant liežuvio, ties dantenų riba, ant skruostų gleivinės, ant viršutinio gomurio. Šioms vietoms naudojami gydomieji skalavimo skysčiai. Jie naikina bakterijas, mažina skausmą ir uždegimą, apnašų kaupimąsi. Tačiau jais piktnaudžiauti nepatartina, nes gali išbalansuoti natūralią burnos mikroflorą. Liežuvis valomas specialiu šepetėliu. Išvalius liežuvį, lėčiau kaupiasi apnašas ant dantų, gerėja burnos kvapas.

Kaip pasirinkti dantų pastą?    

Nesant didelių problemų tinka kasdienio naudojimo pasta. Kitais atvejais verta pasitarti su odontologu, kuris nurodytų, kokią dantų pastą ir kiek laiko naudoti. Pavyzdžiui, jei kraujuoja dantenos, dar nereiškia, kad padės pasta nuo uždegimo. Mat dantenų problemas gali sukelti dantų apnašos ir akmenys. Taigi pirmiausiai reikėtų juos pašalinti – šalinti ne pasekmes, bet priežastį.    

Pastų nuo uždegimo reikėtų vengti tiems, kurių dantys yra jautrūs, nebent iš tiesų labai kraujuotų dantenos. Šiuo atveju geriau rinktis specialias pastas jautriems dantims, kurias galima naudoti ir ilgiau. Visas kitas gydomąsias pastas reiktų naudoti ne ilgiau kaip 2 savaites.  

Tad jei pastą nuo uždegimo rinksitės patys, odontologai pataria pirkti kuo silpnesnę, neutralesnę, kurioje veikliųjų medžiagų nėra daug, geriausiai – su žolelėmis.  

Balinamąsias pastas drąsiai gali naudoti tik tie, kurie turi visiškai sveikus dantis. Balinamosiose pastose yra kietųjų dalelių, kurios mechaniškai nutrina dantų pigmentą. Tiesa, pastaruoju metu gaminamos ir labai švelnaus poveikio balinamosios pastos. Kita vertus, jose gali būti net peroksido, kuris ne tik balina dantis, bet ir suteikia jiems blizgesio. Nedideliais kiekiais ši medžiaga nepavojinga, tačiau ilgai jos naudoti nepatartina. Norintiems didesnio balinamojo poveikio, galima iš pradžių dantis išsivalyti kita pasta ir tik tuomet dar kartą juos valyti balinamąja pasta. Pasta nubalins dantis, tačiau plombos liks tos pačios spalvos. Todėl prieš balindami pasikonsultuokite su savo odontologu.    

Nors geriausiai dantis nuo ėduonies apsaugo pastos su fluoru, jos tinka taip pat ne visada. Kai kurie stomatologai jas naudoti pataria tik tiems, kurių dantys dar nėra smarkiai pažeisti ėduonies. Kitiems geriausia rinktis pastą su mineralais ir vitaminais. Pastos su fluoru netinka ir turintiems dantų protezus ar implantus, nes didesnė fluoro koncentracija gali juos tirpdyti.

Beje, fluoras, patekęs į organizmą, veikia kaip toksinas, kitaip tariant, sukelia apsinuodijimo simptomus. Tiesa, reikia nuryti nemažą jo kiekį. Būtent todėl pastos su fluoru pavojingos mažiems vaikams, kurie dar nemoka po dantų valymo gerai išskalauti burnos. Todėl tėvai turėtų atkreipti dėmesį, kad vaikams yra gaminamos specialios pastos be fluoro.

Dantų pastas odontologai pataria keisti gan dažnai. Mat prie jų veikliųjų medžiagų priprantama.

Kaip pasirinkti ir kada keisti dantų šepetėlį?

Rekomenduoja rinktis minkštus šepetėlius, nes jais valytis dantis saugiau. Brūžinant netaisyklingai, kietas šepetėlis gali traumuoti dantenas, apnuoginti dantų kaklelius, tada jie tampa jautrūs, reaguoja į rūgštų ar saldų maistą, vystosi kariesas. Jei naudojamos balinamosios, daug abrazyvinių dalelių turinčios pastos, neigiamas poveikis gali būti dar stipresnis.  

Vidutiniškai kieti ir kieti šepetėliai dažniausiai rekomenduojami pacientams, turintiems protezuotų dantų. Šiuo atveju vertėtų turėti keletą: minkštuoju pamasažuoti dantenas, nuvalyti liežuvį, kietesnį naudoti protezuotiems dantims prižiūrėti.

Derėtų atsižvelgti ir į galvutės dydį. Mat kai kuriuos žmones valant dantis pykina, ypač, kai tenka švarinti krūminius dantis. Tokiu atveju tinkamesnis mažą galvutę turintis dantų šepetėlis. Šį variantą patariama rinktis ir blogulio kamuojamoms nėščiosioms. Be to, mažesnė galvutė lengviau pasiekia sunkiai prieinamas vietas, ypač tada, kai šepetuko kaklelis yra lankstus.

Kai kurios galvutės padengiamos specialia danga liežuviui valyti. Yra sukurti ir balinamieji šepetėliai: tarp šerelių esančios gumutės padeda nutrinti dantų apnašas. Jie itin rekomenduojami rūkaliams, bet tinka ir visiems kitiems.

Šerelių išdėstymas ar ilgis neturi esminės įtakos dantų valymo kokybei. Bet svarbu, kad šepetėliai nenusidėvėtų. Juos patariama keisti maždaug kas 3 mėnesius. Vis dėlto tai reikia vertinti individualiai. Kad reikia naujos valymo priemonės, rodo išsiklaipę šereliai. Be to, daugelis šepetėlių turi spalvos indikatorius – galvutės viršūnėje esančius kitos spalvos šerelius. Kai jie išbąla, nušviesėja, šepetuką reikia keisti. Taip pat dantų šepetėlį keiskite po infekcinių viršutinių kvėpavimo takų ligų (gripo, peršalimo, gerklės ar burnos ertmės infekcijų).

Atminkite, kad du kartus per metus būtina profilaktiškai apsilankyti pas stomatologą, ypač gerai, jeigu pas jį apsilankytumėte prieš ilgesniam laikui išeinant atostogų. Taip pat norit išlaikyti sveikus dantis būtina sveikai maitintis. Reguliariai valgykite natūralius produktus, kuriuose yra daug vitaminų, mineralinių medžiagų bei mikroelementų – šviežius vaisius, termiškai neapdorotas daržoves, pieną bei pieno produktus. Rekomenduojame vengti tabako, alkoholio ir nesveiko maisto. Primename, kad daug cukrų turinčio maisto vartojimas padidina riziką susirgti ne tik dantų ėduonimi, bet ir nutukimu, diabetu, širdies ir kraujagyslių ligomis ar net vėžiu. 

SVARBU:

· Dantis būtina valyti 2 kartus per dieną ne trumpiau nei 2 minutes;

· Padėti savo vaikams išvalyti dantis iki jiems sueis bent jau 8 metai amžiaus;

· Savo pavyzdžiu demonstruoti šeimoje dantų valymo svarbą.

Prisiminkime, kad gera burnos sveikata yra daug daugiau nei graži šypsena. Burnos sveikata suteikia galimybę kalbėti, šypsotis, kvepėti, ragauti, kramtyti, nuryti, gyventi be skausmo, diskomforto ar ligų. Ir visai nesvarbu, kokio jūs amžiaus – 5, 25, 65 ar 85 metų – burnos sveikata yra gyvybiškai svarbi jūsų bendrai sveikatai ir gerai savijautai.

Straipsnis parengtas remiantis:

Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Vilkaitė

2012 metais Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja paskelbė rezoliuciją, kurioje visos šalys - narės, visos organizacijos skatinamos kovo 20 dieną švęsti Tarptautinę laimės dieną. Rezoliucijoje pažymima, jog laimės siekimas - tai pagrindinis žmogaus tikslas.

Laimę, kaip reiškinį, tyrinėja filosofijos, etikos, psichologijos bei teologijos mokslų sritys. Fiziologai tiria laimę kartu nagrinėdami ir vadinamuosius „laimės hormonus" – endorfinus, serotoninus ir dopaminus. Laimė tiriama ne vieną šimtmetį ne tik moksliškai. Ši tema atsispindi poetų, dailininkų, muzikantų bei artistų kūryboje.

Literatūroje laimė apibūdinama kaip teigiama emocija ar visas teigiamų emocijų spektras, jausmas, žmogaus būsena, kuri pasireiškia įvairiais jausmais - dvasine pusiausvyra, pasitenkinimu, ramybe, džiugesiu, dideliu džiaugsmu. Tai jausmas, kuris yra visiškai subjektyvus, jis kyla tenkinant dvasinius, pažinimo, bendravimo, estetinius ir fiziologinius poreikius. Laimė visų pirma yra susijusi su gyvenimo tikslo ir prasmės klausimais.

Didžiosios Britanijos mokslininkų atlikto tyrimo duomenys rodo, kad žmonės, kasdien patiriantys daugiau laimės, būna gerokai sveikesni nei mažiau laimingi asmenys. Laimės jausmas ypač svarbus vyrų sveikatai, nes laimingesnių vyrų lėtesnis širdies ritmas, geresnis jų širdies ir kraujagyslių sistemos darbas. Dažniau laimingais besijaučiantys asmenys turi mažesnį vidutinį streso hormono kortizolio kiekį. Šis hormonas siejamas su tam tikro tipo diabetu bei hipertenzija.

Šiais laikais beveik visos ligos susijusios su stresu. Visos neigiamos mintys sukelia stresą. Teigiamos mintys skatina laimės hormonų išsiskyrimą, kurie atgaivina smegenų ląsteles. Laimės hormonai gerina atmintį, mažina agresyvumą tarp žmonių, skatina veiklumą, stiprina ištvermę ir kūrybiškumą.

Nepamirškite rūpintis savo emocine sveikata. Labai svarbu, kad kitiems žmonėms suteiktumėte ir iš kitų žmonių patirtumėte kuo daugiau gerų jausmų, nes tik taip galite užtikrinti savo ir kitų žmonių gerą emocinę sveikatą. Būdami emociškai sveiki, sugebėsite mylėti, jaustis laimingi, energingi, pilni gyvenimo džiaugsmo, galėsite gyventi harmoningai su savimi.

Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Vilkaitė