Alergija - ypač jautri žmogaus organizmo reakcija į jį patekusį alergeną, į kurį kiti žmonės nereaguoja. Alergijos atvejų nuolat daugėja. Alergizuoti gali įvairūs augalai, žiedadulkės, maistas, betgi šaltis. Liepos 8-oji paskelbta Tarptautine alergijos diena. Ši diena skirta atkreipti dėmesį į alergijos priežastis, organizuojamos įvairios visuotinės akcijos. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje padaugėjo sergančiųjų alerginėmis ligomis, tačiau sudėtinga įvertinti tikrąjį šių ligų mastą dėl kodavimo ypatumų. Dažniausiai pasikartojančios ligos yra alerginis dermatitas, rinitas ir astma. Pažeidžiamesni – vaikai (išskyrus konjunktyvitą). Vaikų ligotumas didžiausias iki 8 metų amžiaus (ypač vaikai jautrūs pirmaisiais dvejais gyvenimo metais). Ligotumo pasiskirstymas pagal lytį skiriasi priklausomai nuo ligos ir amžiaus, bet vertinant bendrą sergančių alergijomis asmenų skaičių pastebima, kad dėl alerginių susirgimų į gydytojus dažniau kreipiasi moterys (45,8 iš 1000 gyv.) nei vyrai (42,9 iš 1000 gyv.). Miesto gyventojams alerginiai susirgimai diagnozuojami dažniau, nei kaimo. Vienas pagrindiniu rizikos veiksniu yra paveldimumas, tačiau vien dėl genetinio polinkio sirgti, alergines ligos taip sparčiai neplistu. Pramones vystymasis, jos gaminiu populiarėjimas (chemijos, vaistu, nenatūraliu maisto produktu ir jų priedu) neigiamai veikia žmogaus sveikata. Žmones vis daugiau laiko leidžia namie, o ten yra veikiami įvairių medžiagų. Labiausiai paplitę patalpų teršalai – lakus organiniai junginiai ir tabako dūmai, taip pat alergija sukelia dulkiu erkes, pelėsiai ir kt. įtakos turi išorine aplinka – automobiliu kamščiai, didelis urbanizacijos lygis. Dėl klimato kaitos ilgėja augalu žydėjimo laikas, aplinkoje padaugėja alergijas sukeliančiu žiedadulkių. Alergija gali išsivystyti ir tuomet, jei stengiamasi gyventi pernelyg steriliai, jei mama kūdikį saugo nuo bet kokių dulkių ir bakterijų. Tuomet jo imunitetas nuo pirmų dienų neišmoksta kovoti. Alergijos atveju organizmo šalinimo sistemos (kepenys, inkstai, virškinimo traktas) yra perkrautos, todėl organizmas toksinus šalina per odą (atopinis dermatitas, alerginis dermatitas, kontaktinis dermatitas ir kt.) ar per kvėpavimo takų gleivinę (alerginis rinitas, bronchinė astma).

Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Balčiūnienė

Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (VLK) specialistai ragina tėvelius jau dabar pasirūpinti vaiko profilaktiniu sveikatos tikrinimu, nelaukiant naujų mokslo metų pradžios. Profilaktiškai tikrintis sveikatą ir apsilankyti pas savo šeimos gydytoją bei gydytoją odontologą privaloma visiems vaikams iki 18 metų. Nuo šiol duomenys apie vaiko sveikatos būklę tvarkomi elektroniniu būdu. Tai reiškia, kad tiek profilaktinį vaiko sveikatos patikrinimą atliekantis šeimos gydytojas, tiek gydytojas odontologas duomenis apie vaiko sveikatos būklę turi įvesti į elektroninį vaiko sveikatos pažymėjimą. Elektroniniu būdu tvarkant vaiko sveikatos duomenis užtikrinamas jų konfidencialumas, o ugdymo įstaigos gauna tikslias rekomendacijas dėl vaiko galimybių dalyvauti ugdymo veikloje bei nurodymus, kokių pirmosios pagalbos priemonių reikėtų imtis, jei vaikui prireiktų skubios pagalbos mokykloje (pavyzdžiui, dėl alergijos ar lėtinių ligų). Be to, elektroninių vaiko sveikatos pažymėjimų informacija siunčiama į Vaikų sveikatos stebėsenos informacinę sistemą, kuri padeda mokyklose dirbantiems visuomenės sveikatos specialistams apibendrintus duomenis panaudoti planuojant sveikatos stiprinimo veiklas konkrečioje mokykloje. Norint patikrinti vaiko sveikatą ir gauti vaiko sveikatos pažymą, pirmiausia reikia iš anksto užsiregistruoti ir laiku atvykti pas savo šeimos gydytoją bei gydytoją odontologą. Rekomenduojama vaiko sveikatos patikrai užsiregistruoti pas tą gydytoją, prie kurio vaikas yra prirašytas, nes jis geriausiai žino savo paciento sveikatos būklę. Svarbu tik nepamiršti, kad vaiką iki 16 metų turi lydėti vienas iš tėvų arba globėjų, kitaip gydytojas negalės atlikti patikrinimo, nes nebus raštiško tėvų arba globėjų sutikimo. Atvykus profilaktiškai pasitikrinti, gydytojas odontologas patikrina vaiko dantų ir žandikaulių būklę ir, esant reikalui, skiria gydymą. Tuo tarpu šeimos gydytojas įvertina vaiko ūgį, svorį, kraujo spaudimą, regą, klausą, kraujotakos, kvėpavimo, stuburo ir kitų organų bei jų sistemų funkcinę būklę. Radus pakitimų, pacientas yra siunčiamas pas atitinkamos srities specialistą konsultacijai arba tyrimams. VLK primena, kad už profilaktinę vaiko sveikatos patikrą tiek pas šeimos gydytoją, tiek pas gydytoją odontologą mokėti nereikia, nes vaikučiai yra draudžiami valstybės, o jiems suteiktos paslaugos apmokamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis. Vaiko sveikatos pažymėjimas galioja vienerius metus nuo jo išrašymo dienos. Šiuo metu Vaikų sveikatos stebėsenos informacinę sistemą kaupiami ir naudojami tik bendrojo ir profesinio ugdymo įstaigas lankančių vaikų sveikatos pažymėjimų duomenys. Vaikų, lankančių ikimokyklinio ugdymo įstaigas (darželius), sveikatos pažymėjimo duomenis VSS IS numatoma kaupti 2019–2020 m., įgyvendinus VSS IS plėtros projektą ikimokyklinėse ugdymo įstaigose. Iki to laiko vaiko sveikatos pažymėjimus ikimokyklinio ugdymo įstaigose dirbantiems visuomenės sveikatos priežiūros specialistams tėvai galės perduoti asmeniškai (į rankas) arba išsiuntę elektroniniu paštu pažymos peržiūrėjimo kodą ir vaiko gimimo datą. Kodas sugeneruojamas tėvams prisijungus prie www.esveikata.lt portalo. Kaip sugeneruoti vaiko sveikatos pažymos kodą žiūrėkite: video        

Vasarą vaikai patiria ypač daug sužalojimų namuose, pradedant nedideliais įdrėskimais ir baigiant rimtais sveikatos sutrikdymais. Namuose daugiausiai sužalojimų patiria maži, dažniausiai ikimokyklinio amžiaus vaikai, o vyresni, mokyklinio amžiaus, vaikai dažniausiai linkę elgtis rizikingai, kai yra ne namuose, todėl sužalojimus gyvenamojoje aplinkoje jie patiria rečiau. Ikimokyklinio amžiaus vaikai siekia pažinti pasaulį, jie yra judrūs ir neturi susiformavusių tam tikrų savisaugos instinktų, o namų aplinka, kurioje jie praleidžia didžiąją dalį laiko, nėra pakankamai saugi. Dėl šių priežasčių vaikai dažnai patiria sužalojimų, kurių galima išvengti. Dažniausiai patiriami sužalojimai yra kritimas, užkliuvimas, bitės ar širšės įgėlimas, įsipjovimas ar įsidūrimas; jų metu dažniausiai sužalojamos rankos ir pečių lankas bei kojos ir dubuo. Vaikų sužalojimai namuose pagal susižalojimo mechanizmą dažniausiai skirstomi į kritimus, nudegimus, skendimus, apsinuodijimus. Kritimai: Viena iš dažniausių vaikų iki 15 m. sužalojimų priežasčių. Vaikai dažniausiai susižaloja griūdami lygioje vietoje, krisdami iš aukščio, atsitrenkę į kitus aplinkos daiktus. Pagal sunkumą dažniausiai šie sužalojimai būna lengvi ir vidutinio sunkumo. Daug rečiau buityje pasitaiko sunkių sužalojimų: daugybinių lūžių, neurotraumų, pilvo ar krūtinės sužalojimų, nudegimų ar apsinuodijimų. Dažni griuvimai ant ledo ir sniego žiemą, kurie lydimi pavojingų galvos sužalojimų. Patys sunkiausi sužalojimai įvyksta krintant iš aukščio: iš balkonų, per langus, iš medžių, nuo statybos pastolių ar stogų. Tokiu atveju reikalinga kuo skubesnė specializuota medicinos pagalba. Nudegimai: Tai dažnas sužalojimas buityje. Dažniausiai vaikai apsipila kaštais ar net verdančiais skysčiais, kai dalyvauja maisto gamyboje. Kita sparčiai plintanti nudegimų rūšis – nudegimai gamykline ar savadarbe pirotechnika, kuri labai vilioja paauglius. Šie nudegimai dažnai būna gilūs, II–III laipsnių ir sunkiai gyja. Neretai vaikai susižaloja elektros srove. Buitinė elektros srovė vaikų gyvybei pavojinga tik susidarius ypatingoms aplinkybėms – liečiant šlapiomis rankomis atvirus laidus, maudantis vonioje, kai įkrinta įjungtas elektros prietaisas, imant vienu metu abiem rankomis atvirus laidus, kuriais teka elektros srovė, esant blogai įžemintiems elektros prietaisams ir pan. Kuo aukštesnė įtampa tinkle, tuo didesni pakenkimai audiniams. Aukšta įtampa sukelia didelius kūno apdegimus, kartais nuplėšia galūnes, sustabdo širdies veiklą, labai pakenkia centrinės ir periferinės nervų sistemos veiklai ar ją paralyžiuoja. Šie sužalojimai patiriami, kai vaikai bando pakliūti į uždarytas aukštos įtampos pastotes, perlipti apsaugines tvoras, paženklintas įspėjamaisiais ženklais. Skendimai: Didelis pavojus nuskęsti gresia vaikams, nemokantiems plaukti, besimaudantiems be suaugusiųjų priežiūros, neleistinose vietose. Daug sužalojimų įvyksta dėl vaikų nerūpestingumo ir pavojaus sumenkinimo. Pervertinę savo jėgas per toli nuplaukia, pavargsta ir apėmus panikai nuskęsta. Apsinuodijimai: Dažniausiai vaikai apsinuodija chemikalais, skirtais voniai, baldams, grindims valyti, oro gaivikliais, skalbimo priemonėmis, dažais. Pasitaiko, kad vaikai netyčia išgeria rūgšties, acetono, alkoholio ar dažų skiediklio. Vaikai gali apsinuodyti medikamentais, laikomais neužrakintose spintelėse. Sužalojimai šaunamaisiais ginklais: Pastaruoju metu vis dažniau vaikai ir paaugliai susižaloja šaunamaisiais ginklais. Vis daugiau tėvų legaliai įsigyja šaunamuosius savigynai skirtus ar medžioklinius ginklus. Yra patvirtintos griežtos šaunamųjų ginklų laikymo ir naudojimo taisyklės, kurių laikantis nelaimių pavyktų išvengti. Mokslininkai teigia, kad 90 proc. vaikų traumų namuose galima išvengti. Nederėtų pamiršti, kad efektyviausiai vaikus nuo sužalojimų namuose apsaugo kompleksinis visų priemonių derinys: saugi aplinka, vaiko mokymas ir atidi suaugusiųjų priežiūra.

Sužalojimų buityje prevencijos rekomendacijos: Atidi priežiūra. Vaikų negalima nė akimirkai palikti vienų, ypač mažamečių. Mamai bemaudant vaiką išėjus paimti rankšluosčio šis gali nuskęsti, nusisukus nuo vaiko, jis gali pagriebti karštą kavos puodelį. Atidi vaiko priežiūra gali apsaugoti nuo potencialaus pavojaus – laiku jį pastebėjus galima užkirsti kelią nelaimei. Mokymas. Mažesnius vaikus galima efektyviai apsaugoti juos prižiūrint, tačiau būtina kuo anksčiau pradėti mokyti saugaus elgesio ir formuoti tam tikrus įgūdžius. Mokslininkai nustatė, kad vaiko mokymas, aiškinant jam apie saugą namuose, kartu su namų saugos įranga yra efektyvios priemonės pratinant vaiką prie saugaus elgesio. Įrodyta, kad tai veikia ypač efektyviai, kai vaikai yra mokomi namuose. Saugiai įrengti namai. Saugiai įrengti namai nuo sužalojimų gali apsaugoti ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Namus reikia nuolat prižiūrėti, kad nebūtų pavojų (pvz.: atsivyniojusių kilimų ar linoleumo, atsilupusių grindjuosčių). Įrengiant namus pravartu pagalvoti apie ateitį ir namuose, kur tik įmanoma, taikyti Universalaus dizaino koncepciją, t. y., kad namai būtų patogūs visiems: tėvams, vaikams, seneliams, žmonėms su negalia ir kt. Taip galima išvengti papildomų investicijų į renovaciją ir į namų pritaikymą prie pasikeitusių namiškių poreikių. Kuo saugiau įrengsite namus, tuo saugiau jausitės Jūs ir Jūsų vaikas.

Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Balčiūnienė

LIETUVOS TRANSPORTO SAUGOS ADMINISTRACIJA PRANEŠIMAS ŽINIASKLAIDAI 2018-06-22 Vilnius Net ir laisvų rankų įranga, naudojama pokalbiams telefonu, trikdo vairuotojo dėmesį ir kelia grėsmę eismo dalyvių saugumui. Įvairios tyrimų studijos rodo, kad važiuodamas 40 km/h greičiu, esant tam tikriems dėmesio trikdžiams, kelyje pasitaikius netikėtai kliūčiai, vairuotojas dar nuvažiuoja 11 metrų ir tik tuomet sureaguoja. Pokalbius telefonu mėgstantys vairuotojai palengva pereina prie laisvų rankų įrangos naudojimo vairuojant, tačiau tik nedaugelis susimąsto, kad laikant telefoną prie ausies ir jį prijungus prie specialiosios įrangos grėsmė saugumui išlieka tokia pati. „Telefono laikymas apsunkina automobilio valdymą, ypač staigios, netikėtos eismo situacijos atvejais, o pokalbis telefonu daro įtaką vairuotojo dėmesingumui ir reakcijai. Vairuodamas ir kalbėdamas žmogus dėmesį sukoncentruoja į pokalbį ir jo turinį, o ne į eismo srautą ir konkrečius įvykius kelyje“, – apie pokalbio poveikį vairuotojo reakcijai sako Lietuvos transporto saugos administracijos Tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus specialistas Eimantas Alminas. Pasak eksperto, pokalbis telefonu, ypač jei dėl ko nors diskutuojama, ginčijamasi, vairuotojo reakcijos greitį gali sumažinti net keliomis sekundėmis, o tai gali lemti, kad vairuotojas neįvertins konkrečios situacijos kelyje ir įvyks eismo įvykis. „Vairuotojo, kaip ir kiekvieno žmogaus, reakcijos trukmę ilgina visi išoriniai trikdžiai. Ne išimtis ir kalbėjimas telefonu. Deja, laisvų rankų įranga šio neigiamo efekto neišsprendžia. Įranga tik panaikinamas vairuotojo rankų judesių suvaržymas, t. y. vairuotojas gali laisvai abejomis rankomis valdyti transporto priemonę”, – kalbėjimo telefonu poveikį vairuotojo reakcijai taip pat patvirtina Vilniaus Gedimino technikos universiteto Transporto inžinerijos fakulteto Automobilių inžinerijos katedros docentas Vidas Žuraulis. Siekdami įsitikinti, ar išoriniai trikdžiai tikrai turi įtakos vairuotojų reakcijai, septyni Lietuvos transporto saugos administracijos darbuotojai dalyvavo specialiuosiuose Vilniaus Gedimino technikos universiteto Transporto inžinerijos fakulteto vairuotojų reakcijos bandymuose. Specialiąja įranga stebėta vairuotojų reakcija be trikdžių, reakcija klausantis muzikos ir kalbantis telefonu. Bandymo rezultatai rodo, kad skirtingus žmones skirtingi trikdžiai veikia skirtingai. Pokalbis telefonu dėmesingumą veikia labiau nei muzikos klausymasis. Skirtingi trikdžiai vairuotojo reakciją veikia nuo kelių sekundės dalių iki trijų sekundžių. Kadangi bandymas darytas tik po kartą, tikėtina, kad, žmogui labiau atsipalaidavus, reakcija į trikdį didėtų. „Kalbėjimas telefonu naudojantis laisvų rankų įranga nepanaikina pagrindinio pavojaus – vairuotojo minčių, taigi ir dėmesio, atitraukimo nuo vairavimo bei nuolatinio eismo vertinimo. Pokalbis kalbantįjį dažnai mintimis nukelia į kitas erdves, sprendžiamos įvairios problemos, dalijamasi įspūdžiais. Visa tai sukelia papilomas emocijas ir vairuotoją netiesiogiai dar labiau atitolina nuo eismo situacijos, kurioje jis tuo metu yra”, – po bandymo sakė V Žuraulis. Pašnekovo teigimu, žmogus psichofiziologiškai vienu metu gali sukoncentruoti savo dėmesį į labai ribotą skaičių objektų, todėl vairuojant ir kalbant telefonu nepastebimi kelio ženklai, eismo signalai, kitų eismo dalyvių veiksmai, be to, pailgėja reakcijos trukmė. Pasak VGTU mokslininko, dažnai vos vienai ar kelioms dešimtosioms sekundės dalių atitraukus dėmesį gali įvykti eismo nelaimė. E. Alminas sako, kad vairuotojo reakciją taip pat trikdo pokalbiai su kitais automobilio keleiviais, garsios muzikos klausymasis, trumpųjų žinučių ar komentarų socialiniuose tinkluose rašymas, nes visas dėmesys sutelkiamas į kitą veiklą. „Pavyzdžiui, muzikos klausymasis ne tik blaško dėmesį, paties grotuvo perjunginėjimas panašus į naudojimąsi mobiliuoju telefonu ar trumpųjų žinučių rašymą – tuo metu vairuotojas savo dėmesio nesutelkia į kelią, ilgėja reakcijos laikas ir didėja incidento tikimybė“, – sako E. Alminas. Pašnekovo teigimu, paprastai manoma, jog dėmesį blaškantys veiksniai daugiau įtakos turi vyresnio amžiaus vairuotojams, tačiau didesnę variavimo patirtį turintys asmenys yra mažiau veikiami pašalinių objektų. „Kad ir kokia vairavimo patirtis būtų, tyrimai rodo, jog dėmesį blaškantys veiksniai – tiek automobilio viduje, tiek išorėje – veikia vairuotojo reakciją kelyje, ypač pavojingose situacijose: keičiasi stabdymo, reakcijos į kliūtį, kelio ženklus laikas, gebėjimas išlaikyti stabilų automobilio greitį, poziciją kelyje, prireikus manevruoti ir saugiai stabdyti“, – baigdamas pokalbį sako specialistas. Kontaktai žiniasklaidai: Irmantas Kuzas Strateginio planavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Mob. 8 616 06 003 El. p. irmantas.kuzas@ltsa.lrv.lt www.ltsa.lrv.lt

Joniškio rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras primena, kad kiekvienais metais mokiniai turi pateikti gydytojo užpildytą Vaiko sveikatos pažymėjimą (forma 027-1/a) apie jo profilaktinio sveikatos patikrinimo rezultatus mokyklos sveikatos priežiūros specialistui. Primename, kad remiantis Lietuvos higienos normos HN 21:2017 „Mokykla, vykdanti bendrojo ugdymo programas. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 75 punktu mokiniai iki 18 metų turi pateikti vaiko sveikatos pažymėjimą (forma Nr. 027-1/a), išduotą ne anksčiau kaip prieš metus. Profilaktiniai tikrinimai ne tik padeda laiku nustatyti ir gydyti negalavimus ar sveikatos sutrikimus, bet ir suteikia puikią galimybę su savo šeimos gydytoju aptarti pagrindinius ligų prevencijos bei sveikos gyvensenos ugdymo principus. Sveikatos patikros metu vaiką turi lydėti vienas iš tėvų arba teisėtų globėjų, nes be jų sutikimo vaiko sveikatos tikrinti negalima. Be išimties, visiems vaikams yra privalomas dantų ir žandikaulių būklės įvertinimas, todėl rekomenduojama pas savo šeimos gydytoją atvykti jau apsilankius pas odontologą. SPORTUOJANČIŲ MOKSLEIVIŲ TĖVELIŲ DĖMESIUI! Vaikai lankantys bet kokias organizuotas kūno kultūros ir sporto pratybas bei dalyvaujantys varžybose, taip pat privalo reguliariai tikrintis sveikatą. Remiantis LR sveikatos apsaugos ministro įsakymu 2015.01.01 Nr. 301 „Dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose“ 5 priedu, jei vaikas dalyvauja fizinėje veikloje reikia į mokyklą pristatyti pažymą/ leidimą (forma Nr. 068/a), kad vaikas gali užsiimti fizine veikla, ši pažyma galioja 4 mėnesius. Pažymą galite pasiimti vieno vizito metu, atvykę profilaktiškai pasitikrinti sveikatos. Laiku nepateikę minėtų pažymų ar pateikę netinkamai užpildytas pažymas, mokiniai negali dalyvauti mokyklos vykdomoje ugdymo veikloje.

Vėjaraupiai – tai ūminė virusinė liga, pasireiškianti karščiavimu, pūsleliniu odos ir gleivinių bėrimu. Dažniausiai šia liga serga ikimokyklinio amžiaus vaikai, tuomet persergama lengva šios ligos forma. Suaugę žmonės vėjaraupius ištveria kur kas sunkiau, nes komplikacijų išsivystymo rizika suaugusiems, sergantiems vėjaraupiais, yra daug kartų didesnė nei vaikams. Itin vėjaraupių infekcija pavojinga kūdikiams ir nėščioms moterims bei tiems, kurių imunitetas yra nusilpęs. Kas sukelia ligą? Vėjaraupius sukelia Varicella-zoster virusas, priklausantis Herpesviridae šeimai. Kadangi po infekcijos virusas lieka organizme (nugaros smegenų mazguose), nusilpus imuninei sistemai jis gali suaktyvėti ir sukelti kitą ligą - juostinę pūslelinę, herpes zoster (bėrimas pūslelėmis išilgai kurio nors nervo, kas sukelia didžiulį skausmą toje vietoje). Kaip užsikrečiama vėjaraupiais? Užsikrečiama nuo sergančiojo vėjaraupiais, kai sergantysis kosti, čiaudo ar net kalba. Galima užsikrėsti ir tiesiogiai per odą, liečiant bėrimus (tiek nuo sergančiojo vėjaraupiais, tiek juosiančia pūsleline), jei serga nėščioji - per placentą. Virusas yra itin lakus, gali pasklisti po visą pastatą, tačiau jautrus ultravioletiniams spinduliams, lauke greitai žūva, todėl užsikrečiama tik uždarose patalpose. Kokie yra vėjaraupių simptomai? Pirmieji ligos simptomai pasireiškia praėjus 2 - 3 savaitėms po užsikrėtimo. Ligos pradžia ūmi. Iš pradžių pasireiškia nespecifiniai požymiai - karščiavimas, silpnumas, bloga savijauta. Vėliau, pradeda berti dėmelėmis, kurios virsta pūslelėmis, pripildytomis skaidraus skysčio. Bėrimui būdinga kaita: iš pradžių atsiranda rausva dėmelė, vėliau - iškilimas, tuomet susidaro pūslelė su skaidriu skysčiu, kuriai džiūnant, užsideda šašas. Beria bangomis kas 1 - 2 dienas, todėl viename plote galima pamatyti visų stadijų bėrimo elementus. Išbertas vietas labai stipriai niežti. Pūslelės dažniausiai atsiranda plaukuotoje galvos dalyje, ant veido, liemens, galūnių, gleivinės (burnos, akių, lyties organų). Vis nauji bėrimo elementai atsiranda apie 5 dieną nuo ligos pradžios. Dažniausiai vėjaraupiais sergama nesunkai, bet retais atvejais liga gali būti net mirtina. Itin sunkiai vėjaraupiais serga asmenys su sutrikusia imunine sistema bei suaugusieji. Komplikacijų išsivystymo rizika suaugusiems, sergantiems vėjaraupiais, yra daug kartų didesnė nei vaikams. Susirgus nėštumo metu, galimi pakenkimai kūdikiui, persileidimai. Persirgusiems vėjaraupiais susidaro patvarus, ilgalaikis imunitetas. Pakartotinai sergama retai (ne daugiau kaip 2 - 3 proc. atvejų). Kaip vėjaraupiai gydomi? Kadangi tai labai užkrečiama liga, nuo ligos pradžios sergantysis turi būti izoliuojamas 10 dienų (privaloma neleisti vaiko į darželį, mokyklą, nevesti į lauką). Ligos pradžioje galima skirti priešvirusinių vaistų. Svarbiausia - higiena, gulimas režimas, skysčių balanso atstatymas. Jokiu būdu negalima kasytis bėrimų. Rekomenduojama pasiskiepyti: • Visus anksčiau nesirgusius vaikus vyresnius nei 9 mėnesių amžiaus (ypač lankančius darželius bei mokyklas ar sergantys lėtinėmis ligomis, imunodeficitais). Dažniausiai vėjaraupių vakciną rekomenduojama skiepyti kartu su tymų - parotitinės infekcijos - raudonukės (MMR) vakcina. Vaikams (vyresniems nei 9 mėn.) ir suaugusiems asmenims rekomenduojamos dvi vakcinos dozės; • Suaugusius, kurie slaugo ligonius ir nėra sirgę vėjaraupiais bei kitus asmenis, turinčius didelę kontakto su šia infekcija riziką (darželio personalas, moterys, planuojančios nėštumą, tėvai, ruošiantys leisti vaiką į darželį, medicinos darbuotojai); • Asmenis, kurių imuninė sistema nusilpusi (sergantieji ŽIV/AIDS, lėtinėmis plaučių, kraujo ligomis, piktybiniais augliais, vartojantieji steroidinius hormonus, imuninę sistemą slopinančius vaistus); • Vėjaraupių vakcina negalima skiepyti nėščiųjų. Vakcinos nereikėtų skiepyti ir asmenims, kuriems neseniai buvo perpiltas kraujas ar buvo skiriami imunoglobulinai. Straipsnis parengtas remiantis: 1. Ambrozaitis, A. (2010). Infekcinių ligų vadovas. Vilnius: UAB „Vaistų žinios“. 2. Mickienė, A., Vėlyvytė, D., Žagminas, K. ir kt. (2012). Užkrečiamųjų ligų epidemiologijos pagrindai. Kaunas: LSMU Leidybos namai. 3. http://www.ulac.lt/

Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Balčiūnienė

LIETUVOS TRANSPORTO SAUGOS ADMINISTRACIJA PRANEŠIMAS ŽINIASKLAIDAI 2018-06-16 Vilnius Laukia ankstyva ar vėlyva kelionė automobiliu? Būkite ypač atidūs. Saulėtekis ir saulėlydis – pats nepalankiausias paros metas vairuoti dėl akinančios saulės ir dažniausiai tai piko valandos. Gera žinia – tiesioginių saulės spindulių poveikį galima sumažinti. Akinantys saulės spinduliai – iššūkis ne vienam vairuotojui, ypač jeigu saulė pradeda plieksti išnirus iš visiškai neapšviestos vietos, pavyzdžiui, mišku einančio kelio, ar važiuojant tarp saulę užstojančių aukštų miesto pastatų. „Intensyvūs tiesioginės saulės spinduliai vairuotojui gali trukdyti teisingai suvokti šviesoforo signalų spalvas, įvertinti atstumą nuo priekyje važiuojančio automobilio. Kartais dėl intensyvios saulės kito važiuojančio automobilio spalva gali susilieti su aplinka ir vairuotojas paprasčiausiai jo nepastebės. Todėl saulei tiesiogiai šviečiant į akis ir įvažiuojant į saulės neapšviestą kelio ruožą reikėtų vengti labai mažo atstumo nuo priekyje važiuojančio automobilio ir staigaus stabdymo, nes iš paskos važiuojančio automobilio vairuotojas taip pat gali būti akinamas saulės“, – vairuotojų dėmesį atkreipia Lietuvos transporto saugos administracijos Transporto veiklos priežiūros departamento Kauno skyriaus specialistas Audrius Bartkus. Ekspertas pažymi, kad saulės apakintų vairuotojų sukeltų eismo įvykių padariniai dažniausiai būna ypač skaudūs: išvažiuojama į priešpriešinio eismo juostą ir trenkiamasi į priešais važiuojantį automobilį, nematoma manevrą pradėjusios transporto priemonės ir susiduriama su ja, eismo įvykiai nereguliuojamose sankryžose. „Visiškai išvengti akinančios saulės spindulių keliamo pavojaus neįmanoma. Tačiau tiesioginių spindulių poveikį vairavimui tikrai galima sumažinti, tereikia pasitelkti visiškai paprastas ir kiekvienam vairuotojui prieinamas saugos priemones“, – šešias paprastas, bet pakankamai efektyvias priemones rekomenduoja A. Bartkus. Skydelis nuo saulės. Kiekviena transporto priemonė turi apsauginius skydelius nuo saulės. Eksperto teigimu, daugelis jų išdėstyti taip, kad blokuotų saulės spindulius, sklindančius pro priekinį langą, taip pat iš dešiniojo ar kairiojo šoninio lango. Apsauginis saulės skydelis yra vienas iš efektyviausių saulės spindulių blokavimo būdų, nes skydeliai sukurti taip, kad nekliudytų vairuotojui matyti. Jeigu iki šiol juos naudojote kaip dokumentų laikymo vietą, vertėtų pradėti naudoti pagal tikrąją apsauginių saulės skydelių paskirtį. Akiniai nuo saulės. Saulės akiniai ypač veiksminga priemonė nuo akinančių saulės spindulių. Jie ne tik sumažins tiesioginių saulės spindulių poveikį vairuotojo regėjimui, bet ir apsaugos akis nuo žalingų UV spindulių. Patartina tinkančius akinius nuo saulės visada laikyti savo automobilyje, kad bet kada prireikus būtų galima jais pasinaudoti. Nepažeistas ir švarus stiklas. Netinkami priekiniai automobilio stiklai gali gerokai pabloginti atspindį – purvas ir šiukšlės skleidžia saulės spindulius ir blogina matomumą. „Štai kodėl gera mintis visiškai išvalyti priekinį stiklą prieš pradedant kelionę. Siūlyčiau patikrinti, ar vidinė ir išorinė stiklo pusės yra švarios ir be riebalų. Jei yra purvo ar šiukšlių, juos vairuotojas turėtų nuvalyti“, – sako pašnekovas. Pasak jo, reikėtų patikrinti ir priekinių bei galinių langų valytuvų guminių juostelių nusidėvėjimą. Jei jose atsiradę įtrūkimų ir yra apnašų, vadinasi, pats metas valytuvo juosteles pakeisti. Visuomet patartina turėti pakankamai langų plovimo skysčio. Šviečiant saulei stiklo nešvarumai tik pablogina matymo kokybę – purvinas stiklas ypač trukdo tada, kai vairuotojas važiuoja pavėsyje ir staiga į stiklą pašviečia saulė. Saugus greitis ir atstumas. Į akis šviečiant saulei reikėtų prisiminti, kad kiti vairuotojai dėl saulės spindulių taip pat gali sunkiai matyti kelią ir lėčiau reaguoti į pavojingą situaciją. Reikėtų laikytis pastovaus greičio bei saugaus atstumo nuo priekyje važiuojančios transporto priemonės. Rekomenduotina vengti bet kokių staigių sustojimų – vairuotojo reakcijos laiką gali veikti blogas matomumas. Artimosios žibintų šviesos. Patartina važiuoti su įjungtais, tinkamai sureguliuotais artimųjų šviesų ar dienos žibintais, taip didėja matomumas kitiems vairuotojams. Nušviestame kelyje automobilį su įjungtais žibintais bus lengviau pastebėti. Daiktai ant automobilio prietaisų skydelio. Daiktų ar dokumentų laikymas ant prietaisų skydelio padidina atspindžio paviršių – taip vairuotoją saulės spinduliai dar labiau akina. Pašalinių daiktų ant skydelio neturėtų būti, nes jie gali spindulius netikėtai nukreipti tiesiai vairuotojui į akis, ir vairuotojas nepastebės kliūties ar susidariusios pavojingos situacijos kelyje. Taip pat patartina vengti prietaisų skydelį valyti blizgiomis medžiagomis (įvairiais blizgikliais). Nuo jų atsispindės saulės spinduliai ir akins vairuotoją. Kontaktai žiniasklaidai: Irmantas Kuzas Strateginio planavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Mob. 8 616 06 003 El. p. irmantas.kuzas@ltsa.lrv.lt www.ltsa.lrv.lt

Riebalai – viena iš pagrindinių maisto medžiagų, įeinančių į visų žmogaus organizmo ląstelių sudėtį. Jie yra svarbus mūsų energijos šaltinis – riebalų energinė vertė, lyginant su kitomis maisto medžiagomis, yra didžiausia: 1 g riebalų tiekia 9 kcal, o baltymai ir angliavandeniai – tik 4 kcal. Be to, riebalai aprūpina organizmą nepakeičiamomis riebalų rūgštimis, sterinais, steroidais, fosfolipidais ir kitomis mums reikalingomis medžiagomis. Sotieji (kietieji) riebalai – tai tokie riebalai, kuriuose dominuoja sočiosios riebalų rūgštys. Jų daugiausia yra lašiniuose, raudonoje mėsoje (kiaulienoje, jautienoje, avienoje), dešrose, subproduktuose, riebiuose pieno produktuose, svieste, margarine, sūryje, grietinėje. Taip pat jie sintetinami ir pačiame žmogaus organizme. Paprastai sočiųjų riebalų su maistu mes gauname gerokai daugiau, nei mums reikia. Šie riebalai pavojingi dėl to, kad limpa prie kraujagyslių sienelių, sukelia jų uždegimą, o dėl susiaurėjusių kraujagyslių didėja kraujospūdis bei širdies ir kraujagyslių ligų (aterosklerozės, infarktų, insultų) rizika. Šie riebalai linkę lipdyti į gumulus kraujo kūnelius ir tirštinti kraują, taip pat didina 2-jo tipo cukrinio diabeto riziką. Sotieji riebalai skatina smegenų degeneraciją, didina Alzheimerio ir Parkinsono ligų riziką, krūties ir žarnų vėžio riziką, skatina ir palaiko lėtinius uždegiminius procesus sąnariuose, kraujagyslėse. Kraujyje jie didina blogojo cholesterolio (MTL) kiekį ir mažina gerojo cholesterolio (DTL) kiekį. Nesotieji riebalai yra visai kitokie – tai skysti riebalai, aliejai. Jie yra 2 rūšių: vienuose dominuoja polinesočiosios, kituose – mononesočios riebalų rūgštys. Yra dvi pagrindinės polinesočiosios riebalų rūgštys – Omega-3 ir Omega-6, dar vadinamos esminėmis riebalų rūgštimis, kurių mūsų organizmas pats negamina, todėl jų būtina gauti su maistu. Omega-3 rūgščių (alfa-linoleno rūgštis, EPR ir DHR) yra riebiose žuvyse (tunas, silkė, lašiša, skumbrė), žuvų taukuose, sėmenų, kanapių ir rapsų aliejuje, graikiniuose ir kt. riešutuose, lapinėse daržovėse, naminių vištų kiaušiniuose, linų sėmenyse, bet reikėtų nepamiršti, kad netinkamai laikomas aliejus gali greitai sugesti ir apkarsti. Omega-3 rūgštys ypač reikalingos smegenims. Jos skatina smegenų ir jų neuronų vystymąsi, atsinaujinimą net vyresniame amžiuje, gerina mąstymą, saugo nuo smegenų degeneracijos, mažina Alzheimerio ir Parkinsono ligų riziką, mažina širdies ir kraujagyslių ligų (aterosklerozės, infarktų, insultų) riziką, mažina depresiją, skatina laimės hormono serotonino gamybą. Be to, jos skystina kraują, saugo nuo kraujagyslių užsikimšimo, mažina kraujospūdį ir aritmijų riziką, todėl ypač tinka širdžiai. Omega-3 taip pat slopina sąnarių ir kraujagyslių uždegiminius procesus, saugo nuo vėžio, mažina 2-jo tipo diabeto riziką, gerina regėjimą ir kt. Omega-6 rūgštys. Nors jų taip pat šiek tiek reikia organizmui, bet jos veikia priešingai nei Omega-3. Jų neigiamas poveikis pasireiškia tuo, kad jos blokuoja kai kurių audinių hormonų sintezę, skatina ir palaiko uždegiminius procesus, lėtines sąnarių ligas, alergijas, skatina aterosklerozę, didina infarktų, insultų riziką, didina kraujospūdį (dėl nervinių mediatorių hormoninio poveikio), skatina riebalų oksidaciją kraujyje, pažeidžia kraujagyslių sieneles, skatina depresiją, Alzheimerio ligą, smegenų ląstelių nykimą, vėžinius procesus, stabdo Omega-3 rūgščių įsisavinimą. „Įprastiniame maiste yra daug Omega-6 rūgščių. Paprastai žmonės jų gauna 16-20 kartų daugiau negu Omega-3, ir tai prisideda prie aukšto sergamumo kraujagyslių, širdies, įvairiomis smegenų (psichikos) ligomis, lėtiniais uždegimais bei cukriniu diabetu. Todėl Omega-6 rūgščių turinčių produktų verčiau reikėtų vengti – būtų gerai, jei Omega-6 ir Omega-3 santykis nebūtų didesnis nei 4:1“, – sako dr. A. Kranauskas. Daugiausia Omega-6 rūgščių yra saulėgrąžų, kukurūzų ir sojų aliejuose. Taip pat yra riešutuose ir grūdiniuose produktuose, bet šie produktai turi daug kitų sveikatai naudingų dalykų, kurie kompensuoja juose esančių Omega-6 rūgščių žalą. Mononesočiosios riebalų rūgštys – dar viena riebalų rūšis. Gaminant maistą tinka naudoti beveik visur. Jų daug yra alyvuogių, rapsų ir kanapių aliejuose. Jos mažina blogojo (MLT) cholesterolio kiekį kraujyje, mažina kraujo kūnelių ir kraujagyslių lipnumą, mažina trombų pavojų, slopina uždegiminius ir alerginius procesus kraujagyslėse, sąnariuose ir kitur, taip pat mažina cukrinio diabeto riziką, todėl ten, kur nereikia maisto kaitinti, geriausia rinktis ypač tyrą alyvuogių arba rapsų aliejų, o kepimui tinka rafinuoti šių aliejų variantai. Transriebalai panašūs į sočiuosius riebalus (t.y., riebalų rūgščių transizomerai). Tai daugiausia pramoniniu būdu iš aliejų gauti sukietinti riebalai. Jų yra kai kuriuose senuoju gamybos būdu pagamintuose margarinuose, konditeriniuose riebaluose, glaistuose, jų gausu kepiniuose, sausainiuose, saldainiuose, pyraguose, bulvių traškučiuose, konservuotose sriubose, šaldytose picose, spurgose. Transriebalų poveikis panašus į sočiųjų riebalų, tačiau, nors jie pagaminti iš skystų augalinių riebalų, hidrinimo būdu sukietinti jie įgauna visas blogiausias sotiesiems riebalams būdingas savybes ir dar papildomai naujų, todėl jie kartais vadinami „riebalais žudikais“. Taip transriebalai vadinami todėl, kad skatina metabolinius oksidacijos procesus, dar labiau siaurina kraujagyslių spindį, didina įvairių vėžio rūšių riziką. Kuo skiriasi pramoniniai ir natūralios kilmės transriebalai? Natūraliai maisto produktuose egzistuojantys riebalų rūgščių trans izomerai susidaro po dalinio hidrinimo arba izomerizuojantis cis nesočiosioms riebalų rūgštims, kai bakteriniai fermentai oksiduoja pašarų substratus atrajotojų skrandžiuose (karvių, jaučių, avių). Todėl pieno riebaluose, svieste, sūryje ir jautienoje yra 2-9 proc. riebalų rūgščių trans izomerų. Koks kiekis šių riebalų bus aptinkamas jų mėsoje ir pieno galutiniuose produktuose priklauso nuo produkto gamybos technologijos, temperatūros, laiko, įdedamų kitų ingredientų ir paruoštų produktų saugojimo, nes visais etapais vyksta cheminės reakcijos. Kol kas nėra specifinių metodų suteikiančių galimybę atskirti, kurie riebalų rūgščių transizomerai yra natūraliai susidarę maisto produktuose, o kurie susiformavę gamybos metu. Tačiau santykinai maži riebalų rūgščių trans izomerų suvartojami kiekiai su maisto produktais, kuriuose riebalų rūgščių trans izomerai yra susidarę natūraliai, nėra tokie kenksmingi sveikatai, palyginus su suvartojamais didesniais maisto produktų gamybos metu susiformavusių riebalų rūgščių trans izomerų kiekiais, esančiais technologiškai apdorotuose produktuose. Didžiausią poveikį žmogaus sveikatai daro ne riebalų rūgščių trans izomerų rūšis, o jų suvartotas kiekis. Kaip veikia žmogaus organizmą? Transriebalai turi neigiamą poveikį sveikatai ir gali didinti širdies ir kraujagyslių ligų, tokių kaip išeminė širdies liga, miokardo infarktas, vėžio, cukrinio diabeto bei nutukimo riziką, taip pat gali turėti žalingą poveikį nėštumui bei vaisiaus vystymuisi. Teigiama, kad jei daugiau nei 2 proc. paros maisto energijos gaunama iš RRT, rizika mirti nuo širdies ligų išauga 20–32 proc. Transriebalai neturi jokios vertingos maistinės vertės, kurios reiktų žmogaus organizmui, tik sukelia sveikatos sutrikimus. Pasaulio Sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja, kad riebalų rūgščių trans izomerų vartojimas būtų ribojamas mažiau nei iki 1 proc. nuo bendrojo paros energijos kiekio. Tai yra vidutiniškai iki 2 g per dieną. Vaikams apskritai nerekomenduojama su maistu gauti transriebalų. Kas yra rafinuoti aliejai ir riebalai? Rafinuotas (valytas) aliejus pagaminamas, kai cheminiu būdu panaikinamas natūralus kvapas ir spalva, naudingos maistinės medžiagos (antioksidantai, vitaminai, mineralai ir kiti), aliejus tampa skaidrus, ilgo galiojimo laiko, biologiškai neaktyvus. Pavyzdžiui rafinuotas išspaudų alyvuogių aliejus išgaunamas keliais etapais: pirmiausia alyvuogių išspaudos mirkomos tirpiklyje (dažniausiai naftos produktas), kad išsiskirtų kuo daugiau aliejaus, vėliau tirpiklis šalinamas veikiant aukštai temperatūrai. Aliejų skaidrinant, balinant, dezodoruojant jame žūsta vitaminai, mineralinės medžiagos, esminės riebiosios rūgštys, baltymai, natūralūs pigmentai, o jų vietoje susidaro toksiški peroksidai, transriebiosios rūgštys. Šie susidarę produktai sunkiai įsisavinami, nesukelia sotumo jausmo. Nedideli riebalų rūgščių trans izomerų kiekiai taip pat susidaro augalinių aliejų dezodoravimo ar rafinavimo metu. Dezodoravimas iš esmės yra distiliavimo garais procesas, pašalinantis iš riebalų lakius junginius, kurie jiems suteikia nepageidaujamą kvapą ir skonį. Šių procesų metu naudojami temperatūriniai režimai (180-270 oC) ne tik paspartina reakcijas, bet ir skatina riebalų rūgščių trans izomerų kiekių aliejuose padidėjimą. Nereikėtų rafinuotų aliejų tiesiogiai sieti su hidrintu aliejumi, nes tai pirmiausiai yra valytas, bet nebūtina modifikuotas. Išskiriami du galimi rafinavimo būdai: • Fizinis rafinavimas, kurio tikslas kiek įmanoma geriau pašalinti nepageidaujamus komponentus išsaugant vertingąsias sudedamąsias dalis: vitaminus, polinesočiąsias riebalų rūgštis. • Cheminis rafinavimas – hidratacija, neutralizavimas, balinimas ir dezodoravimas. Rafinuoti aliejai yra naudojami kepimui, gruzdinimui ir pramonėje rafinuoti aliejai yra žaliavų aliejų hidrinimui t.y. kai aliejus iš skystos konsistencijos paverčiamas kieta. Jeigu aliejus bus chemiškai modifikuotas – hidrintas, tai ženklinimo informacijoje bus privalomai nurodyta „visiškai hidirntas aliejus“ arba „iš dalies hidrintas aliejus“. Kodėl iš dalies hidrinti blogiau nei visiškai hidrinti? Hidrinimo metu rafinuotuose aliejuose vyksta du procesai: • prisotinimas. Šio proceso metu vandenilio molekulės prisijungia tiesiogiai per dvigubas jungtis tam, kad suteiktų atskirą prisotintą jungtį. Šio proceso metu riebalų rūgščių trans izomerai nesusiformuoja; • izomerizacija. Jos metu riebalų rūgščių trans izomerai izomerizuojami iš cis konfiguracijos. Hidrinimas konvertuoja skystus aliejus į pusiau kietus, siekiant pagerinti tinkamumo vartoti terminą, išlaikyti aromatą ir pagerinti tekstūrines savybes. Hidrinimo procesas priklauso nuo temperatūros, vandenilio slėgio, maišymo greičio, reakcijos laiko, katalizatoriaus tipo ir koncentracijos. Pagal proceso sąlygas hidrinimas yra skirstomas į dalinį arba visišką ir selektyvinį arba neselektyvinį. Kai hidrinimo procesas baigtas, rezultatas – sočiosios riebalų rūgštys, dalinio hidrinimo rezultatas – cis ir trans formų riebalų rūgščių mišinys. Transriebalai susidaro ilgai kaitinant aliejus ar pramonėje specialiai hidrinant augalinius riebalus – taip prie nesočiųjų riebalų jungčių juose prisijungia vandenilio atomai „trans“ padėtyje. Visai hidrintuose riebaluose vandenilis būna „cis“ padėtyje, todėl sotieji riebalai, nors ir yra blogi, tačiau mažiau toksiški ir kancerogeniški už iš dalies hidrintus riebalus. Kokie yra sveikatai palankūs riebalai? Apskritai mityboje riebalų turi būti, jų bijoti nereikia, nes riebalai suteikia sotumo jausmą, su jais gauname riebaluose tirpių vitaminų. Tik svarbu, kad riebalai maiste būtų ne tik kaip transriebalai, o praturtintų maistą. Riebalų mūsų subalansuotoje mityboje rekomenduojama apie 30 proc. nuo visos gaunamos energinės maisto vertės. Tik reiktų suvokti, jog tai nėra vien pridėtinių riebalų kiekis (jų turi būti mažuma t.y. ne daugiau 2-3 šaukštai per dieną). Paprastai riebalus gauname iš mėsos, pieno, žuvies, grūdinių kultūrų, net nepridėjus aliejaus. Minėtuose produktuose riebalų yra natūraliai. Mityboje riebalų pagrindą turime gauti iš nesočiųjų r. rūgščių (skystieji riebalai), mityboje mažiau turi būti sočiųjų r. rūgščių (kietieji riebalai), o vengti reikia transriebalų, kurių šaltinis yra gruzdintas, skrudintas, spragintas maistas, rafinuoti ir iš dalies hidrinti riebalai. Rekomenduojama: • Riboti daugiau riebalų turinčių maisto produktų vartojimą. Valgant riebų maistą didėja pavojus persivalgyti, nes riebalų energinė vertė yra didelė, o sotumo jausmas atsiranda vėliau nei suvalgius angliavandenių turinčio maisto. • Vietoje maisto produktų, kuriuose yra daug sočiųjų riebalų, rinktis produktus, kuriuose yra daugiau nesočiųjų (ypač mononesočiųjų) riebalų. • Gyvūninius riebalus, kuriuose daug sočiųjų riebalų rūgščių, keisti augaliniais aliejais. • Vartoti neriebius mėsos, pieno produktus vietoje riebių. • Skaityti maisto produktų etiketes ir maisto sudedamųjų dalių sąrašus. Vengti gaminių, kurių aprašymuose yra žodžiai ,,iš dalies hidrinti augaliniai riebalai“, nes juose yra transriebalų. Straipsnis parengtas remiantis: 1. www.smlpc.lt 2. www.vmvt.lt 3. www.sam.lt

Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Balčiūnienė