Vėjaraupiai – tai ūminė virusinė liga, pasireiškianti karščiavimu, pūsleliniu odos ir gleivinių bėrimu. Dažniausiai šia liga serga ikimokyklinio amžiaus vaikai, tuomet persergama lengva šios ligos forma. Suaugę žmonės vėjaraupius ištveria kur kas sunkiau, nes komplikacijų išsivystymo rizika suaugusiems, sergantiems vėjaraupiais, yra daug kartų didesnė nei vaikams. Itin vėjaraupių infekcija pavojinga kūdikiams ir nėščioms moterims bei tiems, kurių imunitetas yra nusilpęs. Kas sukelia ligą? Vėjaraupius sukelia Varicella-zoster virusas, priklausantis Herpesviridae šeimai. Kadangi po infekcijos virusas lieka organizme (nugaros smegenų mazguose), nusilpus imuninei sistemai jis gali suaktyvėti ir sukelti kitą ligą - juostinę pūslelinę, herpes zoster (bėrimas pūslelėmis išilgai kurio nors nervo, kas sukelia didžiulį skausmą toje vietoje). Kaip užsikrečiama vėjaraupiais? Užsikrečiama nuo sergančiojo vėjaraupiais, kai sergantysis kosti, čiaudo ar net kalba. Galima užsikrėsti ir tiesiogiai per odą, liečiant bėrimus (tiek nuo sergančiojo vėjaraupiais, tiek juosiančia pūsleline), jei serga nėščioji - per placentą. Virusas yra itin lakus, gali pasklisti po visą pastatą, tačiau jautrus ultravioletiniams spinduliams, lauke greitai žūva, todėl užsikrečiama tik uždarose patalpose. Kokie yra vėjaraupių simptomai? Pirmieji ligos simptomai pasireiškia praėjus 2 - 3 savaitėms po užsikrėtimo. Ligos pradžia ūmi. Iš pradžių pasireiškia nespecifiniai požymiai - karščiavimas, silpnumas, bloga savijauta. Vėliau, pradeda berti dėmelėmis, kurios virsta pūslelėmis, pripildytomis skaidraus skysčio. Bėrimui būdinga kaita: iš pradžių atsiranda rausva dėmelė, vėliau - iškilimas, tuomet susidaro pūslelė su skaidriu skysčiu, kuriai džiūnant, užsideda šašas. Beria bangomis kas 1 - 2 dienas, todėl viename plote galima pamatyti visų stadijų bėrimo elementus. Išbertas vietas labai stipriai niežti. Pūslelės dažniausiai atsiranda plaukuotoje galvos dalyje, ant veido, liemens, galūnių, gleivinės (burnos, akių, lyties organų). Vis nauji bėrimo elementai atsiranda apie 5 dieną nuo ligos pradžios. Dažniausiai vėjaraupiais sergama nesunkai, bet retais atvejais liga gali būti net mirtina. Itin sunkiai vėjaraupiais serga asmenys su sutrikusia imunine sistema bei suaugusieji. Komplikacijų išsivystymo rizika suaugusiems, sergantiems vėjaraupiais, yra daug kartų didesnė nei vaikams. Susirgus nėštumo metu, galimi pakenkimai kūdikiui, persileidimai. Persirgusiems vėjaraupiais susidaro patvarus, ilgalaikis imunitetas. Pakartotinai sergama retai (ne daugiau kaip 2 - 3 proc. atvejų). Kaip vėjaraupiai gydomi? Kadangi tai labai užkrečiama liga, nuo ligos pradžios sergantysis turi būti izoliuojamas 10 dienų (privaloma neleisti vaiko į darželį, mokyklą, nevesti į lauką). Ligos pradžioje galima skirti priešvirusinių vaistų. Svarbiausia - higiena, gulimas režimas, skysčių balanso atstatymas. Jokiu būdu negalima kasytis bėrimų. Rekomenduojama pasiskiepyti: • Visus anksčiau nesirgusius vaikus vyresnius nei 9 mėnesių amžiaus (ypač lankančius darželius bei mokyklas ar sergantys lėtinėmis ligomis, imunodeficitais). Dažniausiai vėjaraupių vakciną rekomenduojama skiepyti kartu su tymų - parotitinės infekcijos - raudonukės (MMR) vakcina. Vaikams (vyresniems nei 9 mėn.) ir suaugusiems asmenims rekomenduojamos dvi vakcinos dozės; • Suaugusius, kurie slaugo ligonius ir nėra sirgę vėjaraupiais bei kitus asmenis, turinčius didelę kontakto su šia infekcija riziką (darželio personalas, moterys, planuojančios nėštumą, tėvai, ruošiantys leisti vaiką į darželį, medicinos darbuotojai); • Asmenis, kurių imuninė sistema nusilpusi (sergantieji ŽIV/AIDS, lėtinėmis plaučių, kraujo ligomis, piktybiniais augliais, vartojantieji steroidinius hormonus, imuninę sistemą slopinančius vaistus); • Vėjaraupių vakcina negalima skiepyti nėščiųjų. Vakcinos nereikėtų skiepyti ir asmenims, kuriems neseniai buvo perpiltas kraujas ar buvo skiriami imunoglobulinai. Straipsnis parengtas remiantis: 1. Ambrozaitis, A. (2010). Infekcinių ligų vadovas. Vilnius: UAB „Vaistų žinios“. 2. Mickienė, A., Vėlyvytė, D., Žagminas, K. ir kt. (2012). Užkrečiamųjų ligų epidemiologijos pagrindai. Kaunas: LSMU Leidybos namai. 3. http://www.ulac.lt/

Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Balčiūnienė

LIETUVOS TRANSPORTO SAUGOS ADMINISTRACIJA PRANEŠIMAS ŽINIASKLAIDAI 2018-06-16 Vilnius Laukia ankstyva ar vėlyva kelionė automobiliu? Būkite ypač atidūs. Saulėtekis ir saulėlydis – pats nepalankiausias paros metas vairuoti dėl akinančios saulės ir dažniausiai tai piko valandos. Gera žinia – tiesioginių saulės spindulių poveikį galima sumažinti. Akinantys saulės spinduliai – iššūkis ne vienam vairuotojui, ypač jeigu saulė pradeda plieksti išnirus iš visiškai neapšviestos vietos, pavyzdžiui, mišku einančio kelio, ar važiuojant tarp saulę užstojančių aukštų miesto pastatų. „Intensyvūs tiesioginės saulės spinduliai vairuotojui gali trukdyti teisingai suvokti šviesoforo signalų spalvas, įvertinti atstumą nuo priekyje važiuojančio automobilio. Kartais dėl intensyvios saulės kito važiuojančio automobilio spalva gali susilieti su aplinka ir vairuotojas paprasčiausiai jo nepastebės. Todėl saulei tiesiogiai šviečiant į akis ir įvažiuojant į saulės neapšviestą kelio ruožą reikėtų vengti labai mažo atstumo nuo priekyje važiuojančio automobilio ir staigaus stabdymo, nes iš paskos važiuojančio automobilio vairuotojas taip pat gali būti akinamas saulės“, – vairuotojų dėmesį atkreipia Lietuvos transporto saugos administracijos Transporto veiklos priežiūros departamento Kauno skyriaus specialistas Audrius Bartkus. Ekspertas pažymi, kad saulės apakintų vairuotojų sukeltų eismo įvykių padariniai dažniausiai būna ypač skaudūs: išvažiuojama į priešpriešinio eismo juostą ir trenkiamasi į priešais važiuojantį automobilį, nematoma manevrą pradėjusios transporto priemonės ir susiduriama su ja, eismo įvykiai nereguliuojamose sankryžose. „Visiškai išvengti akinančios saulės spindulių keliamo pavojaus neįmanoma. Tačiau tiesioginių spindulių poveikį vairavimui tikrai galima sumažinti, tereikia pasitelkti visiškai paprastas ir kiekvienam vairuotojui prieinamas saugos priemones“, – šešias paprastas, bet pakankamai efektyvias priemones rekomenduoja A. Bartkus. Skydelis nuo saulės. Kiekviena transporto priemonė turi apsauginius skydelius nuo saulės. Eksperto teigimu, daugelis jų išdėstyti taip, kad blokuotų saulės spindulius, sklindančius pro priekinį langą, taip pat iš dešiniojo ar kairiojo šoninio lango. Apsauginis saulės skydelis yra vienas iš efektyviausių saulės spindulių blokavimo būdų, nes skydeliai sukurti taip, kad nekliudytų vairuotojui matyti. Jeigu iki šiol juos naudojote kaip dokumentų laikymo vietą, vertėtų pradėti naudoti pagal tikrąją apsauginių saulės skydelių paskirtį. Akiniai nuo saulės. Saulės akiniai ypač veiksminga priemonė nuo akinančių saulės spindulių. Jie ne tik sumažins tiesioginių saulės spindulių poveikį vairuotojo regėjimui, bet ir apsaugos akis nuo žalingų UV spindulių. Patartina tinkančius akinius nuo saulės visada laikyti savo automobilyje, kad bet kada prireikus būtų galima jais pasinaudoti. Nepažeistas ir švarus stiklas. Netinkami priekiniai automobilio stiklai gali gerokai pabloginti atspindį – purvas ir šiukšlės skleidžia saulės spindulius ir blogina matomumą. „Štai kodėl gera mintis visiškai išvalyti priekinį stiklą prieš pradedant kelionę. Siūlyčiau patikrinti, ar vidinė ir išorinė stiklo pusės yra švarios ir be riebalų. Jei yra purvo ar šiukšlių, juos vairuotojas turėtų nuvalyti“, – sako pašnekovas. Pasak jo, reikėtų patikrinti ir priekinių bei galinių langų valytuvų guminių juostelių nusidėvėjimą. Jei jose atsiradę įtrūkimų ir yra apnašų, vadinasi, pats metas valytuvo juosteles pakeisti. Visuomet patartina turėti pakankamai langų plovimo skysčio. Šviečiant saulei stiklo nešvarumai tik pablogina matymo kokybę – purvinas stiklas ypač trukdo tada, kai vairuotojas važiuoja pavėsyje ir staiga į stiklą pašviečia saulė. Saugus greitis ir atstumas. Į akis šviečiant saulei reikėtų prisiminti, kad kiti vairuotojai dėl saulės spindulių taip pat gali sunkiai matyti kelią ir lėčiau reaguoti į pavojingą situaciją. Reikėtų laikytis pastovaus greičio bei saugaus atstumo nuo priekyje važiuojančios transporto priemonės. Rekomenduotina vengti bet kokių staigių sustojimų – vairuotojo reakcijos laiką gali veikti blogas matomumas. Artimosios žibintų šviesos. Patartina važiuoti su įjungtais, tinkamai sureguliuotais artimųjų šviesų ar dienos žibintais, taip didėja matomumas kitiems vairuotojams. Nušviestame kelyje automobilį su įjungtais žibintais bus lengviau pastebėti. Daiktai ant automobilio prietaisų skydelio. Daiktų ar dokumentų laikymas ant prietaisų skydelio padidina atspindžio paviršių – taip vairuotoją saulės spinduliai dar labiau akina. Pašalinių daiktų ant skydelio neturėtų būti, nes jie gali spindulius netikėtai nukreipti tiesiai vairuotojui į akis, ir vairuotojas nepastebės kliūties ar susidariusios pavojingos situacijos kelyje. Taip pat patartina vengti prietaisų skydelį valyti blizgiomis medžiagomis (įvairiais blizgikliais). Nuo jų atsispindės saulės spinduliai ir akins vairuotoją. Kontaktai žiniasklaidai: Irmantas Kuzas Strateginio planavimo skyriaus vyriausiasis specialistas Mob. 8 616 06 003 El. p. irmantas.kuzas@ltsa.lrv.lt www.ltsa.lrv.lt

Riebalai – viena iš pagrindinių maisto medžiagų, įeinančių į visų žmogaus organizmo ląstelių sudėtį. Jie yra svarbus mūsų energijos šaltinis – riebalų energinė vertė, lyginant su kitomis maisto medžiagomis, yra didžiausia: 1 g riebalų tiekia 9 kcal, o baltymai ir angliavandeniai – tik 4 kcal. Be to, riebalai aprūpina organizmą nepakeičiamomis riebalų rūgštimis, sterinais, steroidais, fosfolipidais ir kitomis mums reikalingomis medžiagomis. Sotieji (kietieji) riebalai – tai tokie riebalai, kuriuose dominuoja sočiosios riebalų rūgštys. Jų daugiausia yra lašiniuose, raudonoje mėsoje (kiaulienoje, jautienoje, avienoje), dešrose, subproduktuose, riebiuose pieno produktuose, svieste, margarine, sūryje, grietinėje. Taip pat jie sintetinami ir pačiame žmogaus organizme. Paprastai sočiųjų riebalų su maistu mes gauname gerokai daugiau, nei mums reikia. Šie riebalai pavojingi dėl to, kad limpa prie kraujagyslių sienelių, sukelia jų uždegimą, o dėl susiaurėjusių kraujagyslių didėja kraujospūdis bei širdies ir kraujagyslių ligų (aterosklerozės, infarktų, insultų) rizika. Šie riebalai linkę lipdyti į gumulus kraujo kūnelius ir tirštinti kraują, taip pat didina 2-jo tipo cukrinio diabeto riziką. Sotieji riebalai skatina smegenų degeneraciją, didina Alzheimerio ir Parkinsono ligų riziką, krūties ir žarnų vėžio riziką, skatina ir palaiko lėtinius uždegiminius procesus sąnariuose, kraujagyslėse. Kraujyje jie didina blogojo cholesterolio (MTL) kiekį ir mažina gerojo cholesterolio (DTL) kiekį. Nesotieji riebalai yra visai kitokie – tai skysti riebalai, aliejai. Jie yra 2 rūšių: vienuose dominuoja polinesočiosios, kituose – mononesočios riebalų rūgštys. Yra dvi pagrindinės polinesočiosios riebalų rūgštys – Omega-3 ir Omega-6, dar vadinamos esminėmis riebalų rūgštimis, kurių mūsų organizmas pats negamina, todėl jų būtina gauti su maistu. Omega-3 rūgščių (alfa-linoleno rūgštis, EPR ir DHR) yra riebiose žuvyse (tunas, silkė, lašiša, skumbrė), žuvų taukuose, sėmenų, kanapių ir rapsų aliejuje, graikiniuose ir kt. riešutuose, lapinėse daržovėse, naminių vištų kiaušiniuose, linų sėmenyse, bet reikėtų nepamiršti, kad netinkamai laikomas aliejus gali greitai sugesti ir apkarsti. Omega-3 rūgštys ypač reikalingos smegenims. Jos skatina smegenų ir jų neuronų vystymąsi, atsinaujinimą net vyresniame amžiuje, gerina mąstymą, saugo nuo smegenų degeneracijos, mažina Alzheimerio ir Parkinsono ligų riziką, mažina širdies ir kraujagyslių ligų (aterosklerozės, infarktų, insultų) riziką, mažina depresiją, skatina laimės hormono serotonino gamybą. Be to, jos skystina kraują, saugo nuo kraujagyslių užsikimšimo, mažina kraujospūdį ir aritmijų riziką, todėl ypač tinka širdžiai. Omega-3 taip pat slopina sąnarių ir kraujagyslių uždegiminius procesus, saugo nuo vėžio, mažina 2-jo tipo diabeto riziką, gerina regėjimą ir kt. Omega-6 rūgštys. Nors jų taip pat šiek tiek reikia organizmui, bet jos veikia priešingai nei Omega-3. Jų neigiamas poveikis pasireiškia tuo, kad jos blokuoja kai kurių audinių hormonų sintezę, skatina ir palaiko uždegiminius procesus, lėtines sąnarių ligas, alergijas, skatina aterosklerozę, didina infarktų, insultų riziką, didina kraujospūdį (dėl nervinių mediatorių hormoninio poveikio), skatina riebalų oksidaciją kraujyje, pažeidžia kraujagyslių sieneles, skatina depresiją, Alzheimerio ligą, smegenų ląstelių nykimą, vėžinius procesus, stabdo Omega-3 rūgščių įsisavinimą. „Įprastiniame maiste yra daug Omega-6 rūgščių. Paprastai žmonės jų gauna 16-20 kartų daugiau negu Omega-3, ir tai prisideda prie aukšto sergamumo kraujagyslių, širdies, įvairiomis smegenų (psichikos) ligomis, lėtiniais uždegimais bei cukriniu diabetu. Todėl Omega-6 rūgščių turinčių produktų verčiau reikėtų vengti – būtų gerai, jei Omega-6 ir Omega-3 santykis nebūtų didesnis nei 4:1“, – sako dr. A. Kranauskas. Daugiausia Omega-6 rūgščių yra saulėgrąžų, kukurūzų ir sojų aliejuose. Taip pat yra riešutuose ir grūdiniuose produktuose, bet šie produktai turi daug kitų sveikatai naudingų dalykų, kurie kompensuoja juose esančių Omega-6 rūgščių žalą. Mononesočiosios riebalų rūgštys – dar viena riebalų rūšis. Gaminant maistą tinka naudoti beveik visur. Jų daug yra alyvuogių, rapsų ir kanapių aliejuose. Jos mažina blogojo (MLT) cholesterolio kiekį kraujyje, mažina kraujo kūnelių ir kraujagyslių lipnumą, mažina trombų pavojų, slopina uždegiminius ir alerginius procesus kraujagyslėse, sąnariuose ir kitur, taip pat mažina cukrinio diabeto riziką, todėl ten, kur nereikia maisto kaitinti, geriausia rinktis ypač tyrą alyvuogių arba rapsų aliejų, o kepimui tinka rafinuoti šių aliejų variantai. Transriebalai panašūs į sočiuosius riebalus (t.y., riebalų rūgščių transizomerai). Tai daugiausia pramoniniu būdu iš aliejų gauti sukietinti riebalai. Jų yra kai kuriuose senuoju gamybos būdu pagamintuose margarinuose, konditeriniuose riebaluose, glaistuose, jų gausu kepiniuose, sausainiuose, saldainiuose, pyraguose, bulvių traškučiuose, konservuotose sriubose, šaldytose picose, spurgose. Transriebalų poveikis panašus į sočiųjų riebalų, tačiau, nors jie pagaminti iš skystų augalinių riebalų, hidrinimo būdu sukietinti jie įgauna visas blogiausias sotiesiems riebalams būdingas savybes ir dar papildomai naujų, todėl jie kartais vadinami „riebalais žudikais“. Taip transriebalai vadinami todėl, kad skatina metabolinius oksidacijos procesus, dar labiau siaurina kraujagyslių spindį, didina įvairių vėžio rūšių riziką. Kuo skiriasi pramoniniai ir natūralios kilmės transriebalai? Natūraliai maisto produktuose egzistuojantys riebalų rūgščių trans izomerai susidaro po dalinio hidrinimo arba izomerizuojantis cis nesočiosioms riebalų rūgštims, kai bakteriniai fermentai oksiduoja pašarų substratus atrajotojų skrandžiuose (karvių, jaučių, avių). Todėl pieno riebaluose, svieste, sūryje ir jautienoje yra 2-9 proc. riebalų rūgščių trans izomerų. Koks kiekis šių riebalų bus aptinkamas jų mėsoje ir pieno galutiniuose produktuose priklauso nuo produkto gamybos technologijos, temperatūros, laiko, įdedamų kitų ingredientų ir paruoštų produktų saugojimo, nes visais etapais vyksta cheminės reakcijos. Kol kas nėra specifinių metodų suteikiančių galimybę atskirti, kurie riebalų rūgščių transizomerai yra natūraliai susidarę maisto produktuose, o kurie susiformavę gamybos metu. Tačiau santykinai maži riebalų rūgščių trans izomerų suvartojami kiekiai su maisto produktais, kuriuose riebalų rūgščių trans izomerai yra susidarę natūraliai, nėra tokie kenksmingi sveikatai, palyginus su suvartojamais didesniais maisto produktų gamybos metu susiformavusių riebalų rūgščių trans izomerų kiekiais, esančiais technologiškai apdorotuose produktuose. Didžiausią poveikį žmogaus sveikatai daro ne riebalų rūgščių trans izomerų rūšis, o jų suvartotas kiekis. Kaip veikia žmogaus organizmą? Transriebalai turi neigiamą poveikį sveikatai ir gali didinti širdies ir kraujagyslių ligų, tokių kaip išeminė širdies liga, miokardo infarktas, vėžio, cukrinio diabeto bei nutukimo riziką, taip pat gali turėti žalingą poveikį nėštumui bei vaisiaus vystymuisi. Teigiama, kad jei daugiau nei 2 proc. paros maisto energijos gaunama iš RRT, rizika mirti nuo širdies ligų išauga 20–32 proc. Transriebalai neturi jokios vertingos maistinės vertės, kurios reiktų žmogaus organizmui, tik sukelia sveikatos sutrikimus. Pasaulio Sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja, kad riebalų rūgščių trans izomerų vartojimas būtų ribojamas mažiau nei iki 1 proc. nuo bendrojo paros energijos kiekio. Tai yra vidutiniškai iki 2 g per dieną. Vaikams apskritai nerekomenduojama su maistu gauti transriebalų. Kas yra rafinuoti aliejai ir riebalai? Rafinuotas (valytas) aliejus pagaminamas, kai cheminiu būdu panaikinamas natūralus kvapas ir spalva, naudingos maistinės medžiagos (antioksidantai, vitaminai, mineralai ir kiti), aliejus tampa skaidrus, ilgo galiojimo laiko, biologiškai neaktyvus. Pavyzdžiui rafinuotas išspaudų alyvuogių aliejus išgaunamas keliais etapais: pirmiausia alyvuogių išspaudos mirkomos tirpiklyje (dažniausiai naftos produktas), kad išsiskirtų kuo daugiau aliejaus, vėliau tirpiklis šalinamas veikiant aukštai temperatūrai. Aliejų skaidrinant, balinant, dezodoruojant jame žūsta vitaminai, mineralinės medžiagos, esminės riebiosios rūgštys, baltymai, natūralūs pigmentai, o jų vietoje susidaro toksiški peroksidai, transriebiosios rūgštys. Šie susidarę produktai sunkiai įsisavinami, nesukelia sotumo jausmo. Nedideli riebalų rūgščių trans izomerų kiekiai taip pat susidaro augalinių aliejų dezodoravimo ar rafinavimo metu. Dezodoravimas iš esmės yra distiliavimo garais procesas, pašalinantis iš riebalų lakius junginius, kurie jiems suteikia nepageidaujamą kvapą ir skonį. Šių procesų metu naudojami temperatūriniai režimai (180-270 oC) ne tik paspartina reakcijas, bet ir skatina riebalų rūgščių trans izomerų kiekių aliejuose padidėjimą. Nereikėtų rafinuotų aliejų tiesiogiai sieti su hidrintu aliejumi, nes tai pirmiausiai yra valytas, bet nebūtina modifikuotas. Išskiriami du galimi rafinavimo būdai: • Fizinis rafinavimas, kurio tikslas kiek įmanoma geriau pašalinti nepageidaujamus komponentus išsaugant vertingąsias sudedamąsias dalis: vitaminus, polinesočiąsias riebalų rūgštis. • Cheminis rafinavimas – hidratacija, neutralizavimas, balinimas ir dezodoravimas. Rafinuoti aliejai yra naudojami kepimui, gruzdinimui ir pramonėje rafinuoti aliejai yra žaliavų aliejų hidrinimui t.y. kai aliejus iš skystos konsistencijos paverčiamas kieta. Jeigu aliejus bus chemiškai modifikuotas – hidrintas, tai ženklinimo informacijoje bus privalomai nurodyta „visiškai hidirntas aliejus“ arba „iš dalies hidrintas aliejus“. Kodėl iš dalies hidrinti blogiau nei visiškai hidrinti? Hidrinimo metu rafinuotuose aliejuose vyksta du procesai: • prisotinimas. Šio proceso metu vandenilio molekulės prisijungia tiesiogiai per dvigubas jungtis tam, kad suteiktų atskirą prisotintą jungtį. Šio proceso metu riebalų rūgščių trans izomerai nesusiformuoja; • izomerizacija. Jos metu riebalų rūgščių trans izomerai izomerizuojami iš cis konfiguracijos. Hidrinimas konvertuoja skystus aliejus į pusiau kietus, siekiant pagerinti tinkamumo vartoti terminą, išlaikyti aromatą ir pagerinti tekstūrines savybes. Hidrinimo procesas priklauso nuo temperatūros, vandenilio slėgio, maišymo greičio, reakcijos laiko, katalizatoriaus tipo ir koncentracijos. Pagal proceso sąlygas hidrinimas yra skirstomas į dalinį arba visišką ir selektyvinį arba neselektyvinį. Kai hidrinimo procesas baigtas, rezultatas – sočiosios riebalų rūgštys, dalinio hidrinimo rezultatas – cis ir trans formų riebalų rūgščių mišinys. Transriebalai susidaro ilgai kaitinant aliejus ar pramonėje specialiai hidrinant augalinius riebalus – taip prie nesočiųjų riebalų jungčių juose prisijungia vandenilio atomai „trans“ padėtyje. Visai hidrintuose riebaluose vandenilis būna „cis“ padėtyje, todėl sotieji riebalai, nors ir yra blogi, tačiau mažiau toksiški ir kancerogeniški už iš dalies hidrintus riebalus. Kokie yra sveikatai palankūs riebalai? Apskritai mityboje riebalų turi būti, jų bijoti nereikia, nes riebalai suteikia sotumo jausmą, su jais gauname riebaluose tirpių vitaminų. Tik svarbu, kad riebalai maiste būtų ne tik kaip transriebalai, o praturtintų maistą. Riebalų mūsų subalansuotoje mityboje rekomenduojama apie 30 proc. nuo visos gaunamos energinės maisto vertės. Tik reiktų suvokti, jog tai nėra vien pridėtinių riebalų kiekis (jų turi būti mažuma t.y. ne daugiau 2-3 šaukštai per dieną). Paprastai riebalus gauname iš mėsos, pieno, žuvies, grūdinių kultūrų, net nepridėjus aliejaus. Minėtuose produktuose riebalų yra natūraliai. Mityboje riebalų pagrindą turime gauti iš nesočiųjų r. rūgščių (skystieji riebalai), mityboje mažiau turi būti sočiųjų r. rūgščių (kietieji riebalai), o vengti reikia transriebalų, kurių šaltinis yra gruzdintas, skrudintas, spragintas maistas, rafinuoti ir iš dalies hidrinti riebalai. Rekomenduojama: • Riboti daugiau riebalų turinčių maisto produktų vartojimą. Valgant riebų maistą didėja pavojus persivalgyti, nes riebalų energinė vertė yra didelė, o sotumo jausmas atsiranda vėliau nei suvalgius angliavandenių turinčio maisto. • Vietoje maisto produktų, kuriuose yra daug sočiųjų riebalų, rinktis produktus, kuriuose yra daugiau nesočiųjų (ypač mononesočiųjų) riebalų. • Gyvūninius riebalus, kuriuose daug sočiųjų riebalų rūgščių, keisti augaliniais aliejais. • Vartoti neriebius mėsos, pieno produktus vietoje riebių. • Skaityti maisto produktų etiketes ir maisto sudedamųjų dalių sąrašus. Vengti gaminių, kurių aprašymuose yra žodžiai ,,iš dalies hidrinti augaliniai riebalai“, nes juose yra transriebalų. Straipsnis parengtas remiantis: 1. www.smlpc.lt 2. www.vmvt.lt 3. www.sam.lt

Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Balčiūnienė

Šiandien yra minima Pasaulinė aplinkos apsaugos diena. Šią dieną visame pasaulyje vyksta renginiai, kurie skatina visą žmoniją prisiimti atsakomybę už savo aplinką ir aktyviai įsitraukti į mūsų žemės apsaugą. 2018 m. Pasaulinė aplinkos apsaugos dienos tema „Nugalėkime taršą plastiku!“ („Beat Plastic Pollution!“). Į vandenyną kasmet išmetama 8 milijonai tonų įvairaus plastiko – butelių, pakuočių ir kitų plastikinių atliekų, kurios naikina ekosistemas ir patenka į mitybines grandines. Daugiau nei pusė plastiko atliekų, patenkančių į vandenynus ir jūras Europoje, sudaro buteliai, kavos išsinešimui skirti puodeliai. Apie 85 proc. paplūdimių šiukšlių pasaulyje sudaro plastikas. Todėl JT Aplinkos Programa (JTAP) skelbia, kad nekeičiant įpročių ir nemažinant dabartinės taršos, iki 2050 m. jūroje bus daugiau plastiko nei žuvų. Plastiko šiukšlės žaloja ne tik gyvūnų ir paukščių sveikatą, bet yra pavojingos ir žmogaus sveikatai dėl jame esančių cheminių medžiagų, tokių kaip bisfenolis A (BPA), ftalatai, polistirenas ir kt. Polikarbonatas (PC) arba plastikas be specialių ženklų – pats pavojingiausias plastiko tipas. Iš jo yra gaminami buteliai vandeniui ir maisto pakuotės. Polikarbonato taroje saugoti vandenį ar maistą yra kategoriškai nerekomenduotina. Jis išskiria bisfenolį A (BPA), kuris naikina endokrininę sistemą, slopina „estrogenų“ gamybą. Ši kategorija jungia visus PC ir kitus plastikus, kuriems nėra patvirtintų perdirbimo ar antrinio naudojimo protokolų. BPA naudojamas kaip plastiko minkštiklis ir randamas iš polikarbonatinio plastiko gaminamuose gėrimų buteliuose, kai kuriose maisto ir gėrimų skardinėse, pakuotėse ir kt. Todėl renkantis maisto produktus ar gėrimus plastikinėse pakuotėse, būtina atkreipti dėmesį į plastikinės taros dugną. Ten visada būna informacija apie tai, iš kokio plastiko tipo jie yra pagaminti. Informacija yra labai svarbi, nes bet koks plastikas išskiria skirtingo pavojingumo chemikalus į butelio turinį. Poveikis sveikatai priklauso nuo plastiko tipo, kiek ir kaip greitai organizmas pasisavina kenksmingas medžiagas. Ftalatai – sintetinės medžiagos, naudojamos plastikų gamyboje, skirtos padidinti plastikų lankstumą, skaidrumą bei ilgaamžiškumą. Jų galima rasti maisto produktuose (patenka pakavimo metu) ir daugelyje kosmetikos gaminių (kvepaluose, dezodorantuose, plaukų priežiūros priemonėse, nagų lake ir kt.) ir netgi vaikų žaisluose. Polistirenas (PS) dažnai naudojamas kavos puodelių ir greitojo maisto pakuočių gamybai. Jį šildant jis išskiria pavojingus cheminius junginius, kancerogenus. Tai nebrangi, lengva ir pakankamai tvirta plastiko rūšis, kuri, deja, visiškai netinkama saugoti karštą maistą ar gėrimus. Pasaulis siekia mažinti taršą plastiku. Naudoti aplinką tausojančius gaminius ir prisidėti prie šios problemos sprendimo keisdami savo kasdienio gyvenimo įpročius bei taip sumažindami sunkią taršos plastiku naštą mūsų aplinkai, gamtai ir mūsų pačių sveikatai: pakeisdami plastikinį pirkinių maišelį medžiaginiu ar popieriniu maišeliu; naudodami popierines pakuotes; pirkdami stiklinėje ar nerūdijančio plieno taroje išpilstytą vandenį ir gaiviuosius gėrimus; nepirkdami karštų gėrimų plastikiniuose puodeliuose, o vietoj jų naudodami termosinius puodelius karštiems gėrimams; neteršdami aplinkos vienkartiniais indais, o vietoj jų naudodami įprastinius indus maistui; atsisakydami naudoti šiaudelius, plastmasinius virdulius, keptuves teflono paviršiumi.

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro medžiaga

Kasmet gegužės 31-ąją Pasaulio sveikatos organizacija (toliau – PSO) ir jos partneriai mini Pasaulinę dieną be tabako. 2018 m. Pasaulinės dienos be tabako šūkis – Tabakas ir širdies ligos. Šią dieną siekiama pabrėžti rūkymo sukeliamą riziką susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, įskaitant insultą (toliau – ŠKL). Ta proga PSO su partneriais 2018 metais remia „Global Hearts“ ir „Resolve“ iniciatyvas, kurių tikslas – pagerinti sergančiųjų ŠKL gydymą, sumažinti mirtingumą dėl šių ligų bei raginti visuomenę atsižvelgti į faktorius, sukeliančius ŠKL. PSO pažymi, jog ŠKL yra dažniausia mirtingumo priežastis, o tabako vartojimas – vienas pagrindinių rizikos veiksnių, kuris lemia augantį sergamumą ir mirtingumą nuo šių ligų. Rūkymas yra vienas pagrindinių ŠKL rizikos veiksnių. Tabako vartojimas tampa vis opesne problema, lemiančia augantį sergamumą ŠKL bei mirtingumą dėl to. Pasaulyje pripažinti pagrindiniai rizikos veiksniai, lemiantys šias ligas, yra rūkymas, padidėjęs arterinis kraujospūdis, padidėjęs cholesterolio kiekis, nutukimas, cukrinis diabetas ir kt. Rūkymas yra antra pagrindinė priežastis po padidėjusio kraujospūdžio, sukelianti ŠKL. PSO duomenimis, net 12 proc. mirčių dėl ŠKL sukelia tabakas. Faktai liudija neabejotiną tabako žalą sveikatai, nes rūkant į organizmą patenka daugiau nei 4000 cheminių medžiagų. Pradinėse rūkymo stadijose nejaučiama jokių negalavimų ir daugelis galvoja, kad tabako dūmų nuodai nesukels negalavimų ar ligų. Tačiau vidutinis rūkalius per dieną įkvepia cigarečių dūmų vidutiniškai 2000 kartų. Palaipsniui dervos, patekusios į organizmą, padengia plaučius, blokuoja kvėpavimo takus. Nikotinas, patekęs į organizmą, priverčia širdį stipriau plakti, kraujagysles spazmuoti, dėl to didėja arterinis kraujospūdis. Anglies monoksidas, arba „smalkės“, patekęs į kraujotaką išstumia deguonį iš hemoglobino, todėl širdis turi intensyviau dirbti, kad nuneštų vidaus organams reikalingą deguonies kiekį. Ypač šios toksiškos dujos pavojingos nėštumo laikotarpiu, nes moters organizme sumažina deguonies kiekį, kurio reikia vaiko vystymuisi, ir tai ateityje gali pakenkti jo raidai. Mirties priežastys tiek Europoje, tiek Lietuvoje rikiuojasi šia eile: ŠKL, onkologinės ligos, savižudybės ir nelaimingi atsitikimai. Lietuvoje neseniai sudarytas ŠKL sergamumo ir mirtingumo žemėlapis rodo, jog net 56 proc. 45–64 metų lietuvių miršta dėl ŠKL. Lietuva – pirmajame penketuke pasaulyje pagal mirtingumą ŠKL ir, deja, ši statistika nesikeičia ištisus dešimtmečius. PSO duomenimis, aštuoni iš dešimties rūkalių pradeda vartoti tabaką paauglystėje. ESPAD tyrimo išvados rodo, jog tiek Europoje, tiek Lietuvoje jaunimas tabaką pradeda vartoti gana anksti – 13 metų ir anksčiau. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad miokardo infarktą patyręs vyresnio amžiaus žmogus, nustojęs vartoti tabaką, turi 3 kartus mažesnę tikimybę susirgti pakartotiniu infarktu. Tad mesti rūkyti verta ir vėlyvame amžiuje. Dėl to pagerėja ne tik gyvenimo kokybė, bet ir pailgėja gyvenimo trukmė. Rūkantis žmogus vidutiniškai praranda 10 gyvenimo metų. Rūkymas vidutiniame amžiuje iki 10 kartų padidina riziką sirgti ŠKL, kurių galima išvengti. Pasaulio širdies organizacija yra išsikėlusi tikslą – imtis drastiškų veiksmų, kad iki 2025 m. 25 proc. būtų galima sumažinti mirštamumą nuo širdies ligų. Siekiant širdies ligų riziką sumažinti iki minimumo, viena pagrindinių prevencinių priemonių – ŠKL pirminė prevencijos programa, kuri suteikia galimybę nemokamai pasitikrinti sveikatą žmonėms, priklausantiems rizikos amžiaus grupei. Esant tam tikriems širdies ir kraujagyslių sistemos pakitimams (nustatoma ne mažiau kaip 10 proc. ištirtųjų), toliau žmogui siūloma dalyvauti išsamioje išplėstinėje ŠKL prevencijos programoje. Kita ne mažiau svarbi prevencinė priemonė – rizikos veiksnių mažinimas. Paskaičiuota, jei pagal rizikos veiksnių skaičiuoklę riziką sumažinsime bent 1 procentu, mirties rizika 10 metų laikotarpiu pastebimai sumažės. O jei rūkymo paplitimas būtų sumažintas trečdaliu, dėl to išsaugotume 200 mln. gyvybių. Rūkančiajam būtina suprasti, kad jis yra priklausomas nuo nikotino. Rūkymas yra priklausomybė. Todėl vien motyvacijos nepakanka. Metant rūkyti svarbu taikyti tiek psichologinius, tiek medikamentinius metodus. https://www.youtube.com/watch?v=pJjDol2ejcM

Pagal Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro medžiagą parengė Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Balčiūnienė

Vienas iš trijų pasaulio gyventojų turi padidėjusį arterinį kraujospūdį, tai vadinama – arterine hipertenzija. Arterijos maitina gyvybiškai svarbius organus, todėl kuo didesnis kraujospūdis, tuo didesnė tikimybė susirgti koronarine širdies ar galvos smegenų kraujagyslių liga. Nustatytą, kad kraujospūdį didina gausus valgomosios druskos, nesaikingas alkoholio vartojimas, antsvoris. Įtakos turi paveldėtas polinkis hipertenzijai. Dažniausiai arterinė hipertenzija pasireiškia darbingiausio amžiaus žmonėms, t.y. nuo 30 iki 60 metų. Didelė dalis ligonių nieko apie savo ligą nė neįtaria, nežino, kad jų arterinis spaudimas padidėjęs. Statistikos duomenimis apie 30 procentų nuo hipertenzijos kenčiančių žmonių nežino, kad jų kraujo spaudimas yra padidėjęs. Kiti 30 procentų ligonių žino apie savo ligą, tačiau nesigydo. Tik likę 30 procentų gydosi, bet tarp jų 12-13 procentų gydosi nepakankamai efektyviai arba neteisingai. Jeigu arterinė hipertenzija nėra gydoma arba gydoma nepakankamai, ilgainiui ji komplikuojasi į stenokardiją, miokardo infarktą, insultą arba baigiasi ūmia mirtimi. Kas yra tas kraujospūdis? Kraujospūdis – tai kraujo slėgis į kraujagyslės sienelę, ritmiškai augantis ir krentantis sulig kiekvienu širdies dūžiu. Deguonį nešantį kraują širdis turi išstumti tam tikru spaudimu tam, kad jis pasiektų vidaus organus ir grįžtų atgal. Jei tas spaudimas per didelis, pakenkiamos kraujagyslių sienelės, storėja širdies raumuo, atsiranda pokyčių inkstuose, smegenyse, akyse. Taip pat padidėja kraujagyslių plyšimo ir kraujo išsiliejimo pavojus. Todėl Lietuvos širdies asociacija įspėja, kad padidėjęs kraujo spaudimas – arterinė hipertenzija – laikui bėgant gali sukelti itin rimtų sveikatos sutrikimų. Tai – pavojingas širdies ir kraujagysliu ligų rizikos veiksnys. Todėl įsiminkite, kad optimalus suaugusio žmogaus kraujospūdis yra 120/80. Pavojaus nėra, jeigu šis skaičius neviršija 140/90. Tačiau jei kraujospūdis didesnis už 140/90 – būtina susirūpinti. Kraujo tėkmės jėga kiekvieno širdies susitraukimo pradžioje didėja, o vėliau mažėja. Todėl kraujo spaudimas išreiškiamas dviem skaičiais. Pirmasis, didesnysis skaičius, atspindi širdies susitraukimo sukurtą spaudimą ir yra vadinamas sistoliniu. Antrasis, mažesnysis skaičius, atspindi spaudimą kraujagyslėse širdžiai ilsintis ir yra vadinamas diastoliniu. Vienas ar du jo pakilimai – tai dar ne liga. Kraujo spaudimas gali pakilti susijaudinus, parūkius, geriant daug kavos, dirbant, sportuojant. Kraujospūdis laipsniškai didėja ir su amžiumi. Kartais jis pakyla tik gydytojo kabinete. Toks reiškinys vadinamas „baltojo chalato“ hipertenzija. Dėl to neretai išsigąstama. Norint įsitikinti, kad tai tikrai „baltojo chalato“ hipertenzija, kraujospūdžio matavimą reikia pakartoti 10-15 min. ramiai pasėdėjus kabinete arba namuose. Kai kurie tokią hipertenziją turintys žmonės ilgainiui suserga stabilia arterine hipertenzija. Padidėjusio kraujospūdžio priežastys Padidėjęs kraujospūdis dažniausiai atsiranda be aiškios priežasties (iki 90 proc. visų ligos atvejų). Tokiu atveju nustatoma pirminė arterinė hipertenzija. Kraujospūdį gali didinti vidiniai organizmo mechanizmai, tokie kaip arterijų vidinio dangalo (endotelio) funkcijos sutrikimas, simpatinės nervų sistemos, įvairių hormoninių medžiagų įtaka, druskos bei skysčių susikaupimas organizme. Pirminei hipertenzijai įtakos gali turėti ir paveldimas polinkis hipertenzijai, amžius (daugiau nei 35 m.), rūkymas, mažas fizinis aktyvumas, per didelė kūno masė, cukrinis diabetas, padidėjęs kraujo riebalų kiekis, psichoemocinė įtampa, asmenybės A tipas (agresyvus, konkuruojantis). Nereikėtų užmiršti ir pomėgio valgyti sūrų maistą, kuris sulaiko organizme skysčius ir tuo didina kraujospūdį. Retai kraujospūdžio padidėjimą sukelia persirgtos inkstų ar kitos ligos (apie 10 proc. atvejų). Tokiu atveju jau nustatoma antrinė arterinė hipertenzija. Padidėjusio kraujospūdžio simptomai Vienintelis simptomas ligos pradžioje – padidėjęs kraujospūdis. Kiti simptomai atsiranda vėliau, prasidėjus komplikacijoms, kurios gali pasireikšti: galvos skausmu ir svaigimu, pykinimu, vėmimu, praeinančiu paralyžiumi, spaudžiančiais skausmais krūtinėje, pilve, net sąmonės sutrikimais ar regėjimo pablogėjimu. Pavojinga yra tai, kad dauguma žmonių nežino, kad jų kraujospūdis padidėjęs, nes pakankamai gerai jaučiasi arba tokius simptomus kaip galvos svaigimas ar regėjimo pablogėjimas priskiria patiriamam nuovargiui bei stresui. O jeigu ir žino, tai nesigydo, nes nemano, kad tai rimta. Skundai paprastai atsiranda tik tuomet, kai širdis, kraujagyslės ir kiti organai negrįžtamai pažeidžiami. Todėl labai svarbu anksti nustatyti padidėjusį kraujospūdį ir laiku pradėti sistemingai jį gydyti. Padidėjusio kraujospūdžio pasekmės Padidėjęs kraujo spaudimas – pagrindinė insulto, infarkto, širdies ar inkstų nepakankamumo, ritmo sutrikimų bei kitų ligų, galinčių baigtis invalidumu ir net mirtimi, priežastis. Kuo didesnis kraujospūdis, tuo didesnė tikimybė susirgti. Padidėjęs kraujospūdis ypač pagreitina aterosklerozės vystymąsi tiems žmonėms, kurių kraujyje yra per daug lipidų, rūkantiems, sergantiems cukriniu diabetu ar metaboliniu sindromu. Todėl padidėjęs kraujospūdis turi būti nuolatos kontroliuojamas, gydomas vaistais ir kitomis priemonėmis. Negydomas ilgainiui jis pažeidžia širdį, smegenis, akis, inkstus. Padidėjusio kraujospūdžio prevencija ir gydymas Ar padidėjęs kraujospūdis turėtų spręsti gydytojas, reguliariai jį matuodamas. Tačiau kiekvienas mūsų, sulaukęs 35-erių ir daugiau metų, bent karta per metus turėtų pasitikrinti kraujospūdį. Nustačius jo padidėjimą, patartina įsigyti matavimo aparatą ir ryte bei vakare pasimatuoti pačiam. Tai nėra sudėtinga. O jeigu neturite kraujospūdžio matavimo aparato namie, visada kraujospūdį galite pasimatuoti vaistinėje. Nedaug padidėjusį kraujospūdį galima sumažinti įvertinus savo kūno svorį. Jeigu jis viršija normą, reikia rinktis mažiau kaloringą maistą, nepersivalgyti, vartoti mažiau cukraus, druskos, atsisakyti saldumynų ir gardėsių, vengti riebaus maisto, mėsos patiekalus pakeisti žuvimi, valgyti daug žalių daržovių, vaisių. Pagrindinis riebalų šaltinis turėtų būti alyvuogių, saulėgrąžų, rapsų aliejus. Svarbiausia – kuo mažiau sviesto, grietinėlės ir grietinės. Žinoma, nepamirškite gerti pakankamai vandens ir atsisakyti žalingų įpročių. Rūkymas – vienas didžiausių širdies sveikatos priešų. Stresas, įtampa – taip pat gali padaryti žalą jūsų širdžiai. Tad išmokite atsipalaiduoti, pailsėti, nepulti į paniką stresinėse situacijose.

Straipsnis parengtas remiantis: 1. Petrulionienė, Ž. (2010). Koronarinė širdies liga. Rizikos veiksniai, klinikiniai simptomai ir gydymas. Vilnius: „Vaistų žinios“. 2. http://www.heart.lt

Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Balčiūnienė

Gegužės 10 d. visame pasaulyje yra minima tarptautinė Judėjimo sveikatos labui diena. Šios dienos minėjimo pradžią dar 2000 m. inicijavo Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), o nuo 2002 metų paminėjimai organizuojami daugumoje pasaulio valstybių. PSO ragina įvairiais renginiais ir akcijomis skatinti piliečių fizinį aktyvumą, kaip vieną iš svarbiausių kovos su lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis priemonę. Daugelyje ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio šalių šios ligos jau pasiekė epidemijos lygį. To priežastis gali būti itin spartūs gyvenimo pokyčiai, susiję su sėdimu gyvenimo būdu tiek namuose, tiek ir darbe, nuolat mažėjančiu fiziniu aktyvumu, nesveika ir nesaikinga mityba bei didėjančiu antsvoriu ir nutukimu. Senyvame amžiuje (po 65 metų) ypač padažnėja širdies ir kraujagyslių ligų, senatvinės silpnaprotystės atvejų, insultų, lėtinės obstrukcinės plaučių ligos, II tipo cukrinio diabeto, osteoporozės ir kai kurių kitų susirgimų. Pasaulio sveikatos organizacija ragina daugiau dėmesio skirti ligų profilaktikai ir sveikatos stiprinimui, į pirmą vietą iškeliant gyventojų sveikos gyvensenos ugdymą ir skatinimą. Sveikata didžiąja dalimi priklauso nuo paties žmogaus, nes sveikatą apie 40- 60 proc. lemia gyvenimo būdas ir paties žmogaus elgesys. Sveika gyvensena – kasdieninis gyvenimo būdas, kuris stiprina ir tobulina rezervines organizmo galimybes, padeda žmogui išlikti sveikam, gerinti savo sveikatą. Sveikos gyvenseną sudaro: sveika mityba, optimalus fizinis aktyvumas ir grūdinimasis, racionali darbo ir poilsio kaita, asmens higiena ir kūno priežiūra, psichoemocinis stabilumas, sveikos ir saugios aplinkos kūrimas, žalingų įpročių atsisakymas. Žmogaus sveikata ir darbingumas labai priklauso nuo fizinio aktyvumo. Todėl būtina laikytis Pasaulio sveikatos organizacijos fizinio aktyvumo rekomendacijų: suaugusiesiems kasdien reikia bent 30 minučių vidutinio ar didelio intensyvumo fizinės veiklos. Būtent tokio intensyvumo reguliari fizinė veikla mažina tikimybę susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, antrojo tipo cukriniu diabetu, kai kurių rūšių vėžiu, mažina depresijos ir nerimo simptomus. Mankštinimasis motyvuoja atsisakyti žalingų įpročių bei veiksmingai mažina protinę ir psichinę įtampą bei gerina darbingumą. Fizinis aktyvumas veiksmingas tik tada, kai jis yra reguliarus (3-5 per savaitę, nedaryti didesnės nei 2 d. pertraukos), pakankamo intensyvumo (užsiėmimo metu turi būti toks tempas kad galėtumėte kalbėtis), dažnio ir trukmės. Nustatyta, jog vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas, trunkantis ne mažiau kaip 30 minučių penkis kartus per savaitę, kai per minutę išeikvojama apie 4–7 kilokalorijas (kcal.) (per savaitę apie 1000–1200 kcal.), stiprina širdies ir kraujagyslių sistemą, didina raumenų jėgą ir padeda išlaikyti optimalią kūno masę. Fizinis aktyvumas, kai per savaitę išnaudojama apie 2000 kcal., mažina mirtingumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų riziką apie 24 proc. (palyginti su fiziškai neaktyviais žmonėmis). Kaip pradėti mankštintis? Prieš pradėdamas stiprinti savo fizinę sveikatą, žmogus turėtų apsilankyti pas savo šeimos gydytoją. Jei nėra rimtesnių kliūčių, galite pasirinkti fizinio aktyvumo formą pagal savo poreikius ir galimybes. • Planuokite fizinę veiklą susiformuokite nuostatą nuolatos mankštintis. • Turėkite tikslą kodėl norite mankštintis? Reguliarus fizinis aktyvumas - vienas svarbiausių dalykų, stiprinančių sveikatą bei palaikančių fizinį pajėgumą. • Mėgaukitės. Išbandykite įvairias fizinio aktyvumo formas nuo praprasto mankštos iki netradicinės fizinės veiklos. Fizinis aktyvumas turi tapti gyvenimo džiaugsmo ir gerovės dalimi. • Nepersitempkite. Stiprinant sveikatą nesivaikykite maksimalių fizinių krūvių, įvertinkite savo galimybes, nuosekliai didinkite fizinį pajėgumą. • Pasirinkite aprangą ir avalynę. Apranga ir avalynė turėtų būti patogi, nevaržanti judesių. • Išlaikykite motyvaciją. Sveikata nėra sukuriama per vieną dieną. Bet kokia fizinio aktyvumo veiklos forma atitolina senėjimo procesą ir duoda naudos sveikatai bei lavina funkcinius gebėjimus. • Kasdien naudokite žingsniamatį. Apskaičiuota, kad dauguma suaugusių žmonių per dieną nueina apie 4500 žingsnių. Rekomenduojama, kad suaugusieji turėtų nueiti bent 10 000 žingsnių per dieną. Kad pasiektumėte šią normą, geriausia įsigyti žingsniamatį. Dabar yra mobiliųjų telefonų su žingsniamačio funkcija ir skaičiuojančių Jūsų sunaudotas kalorijas. Tyrimai rodo, kad žmonės, nešiojantys žingsniamatį natūraliai pradeda judėti daugiau, nes prietaisas veikia kaip išorinė motyvacijos priemonė. Straipsnis parengtas remiantis: 1. Dadelo, S. (2015). Sveika gyvensena: vadovėlis. Vilnius: VGTU „Technika“. 2. www.smlpc.lt

Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Balčiūnienė

Kasmet Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) gegužės 5 d., minėdama pasaulinę rankų higienos dieną, skelbia šūkį. Šių metų šūkis – „Teikiant medicininę pagalbą sepsio prevencija – tavo rankose“. Apskaičiuota, kad kasmet sepsis paveikia daugiau kaip 30 mln. pacientų. Atsižvelgiant į problemos aktualumą, 2017 m. gegužę. 17-oje Pasaulio sveikatos asamblėjoje valstybės narės priėmė rezoliuciją dėl sepsio prevencijos, diagnostikos ir gydymo gerinimo. Sepsis – tai infekcijos sukeltas sunkus kraujo užkrėtimas, sukeliantis viso organizmo sisteminį uždegiminį atsaką. Tai gyvybei pavojinga liga, pažeidžianti organus ir audinius. Augančias sepsio tendencijas mokslininkai sieja su senstančia visuomene, poliligotumu. Taip pat ne mažiau svarbus yra ir vis didėjantis mikroorganizmų, ypač gramneigiamų lazdelių, atsparumas vaistams, kuomet antimikrobinis gydymas tampa neveiksmingas. PSO ragina sveikatos priežiūros įstaigas imtis skubios hospitalinių infekcijų prevencijos, rankų higienos bei tinkamos kontrolės veiksmų. Efektyvi rankų higiena yra laikoma vienu iš svarbiausių prioritetų bei sepsio prevencijos garantu. Mokslininkai, ragindami suvienyti medikų pastangas siekiant išlaikyti aukštą rankų higienos lygį ne tik gydymo įstaigose, kviečia prisiminti apie higienos reikšmę kiekvieno žmogaus kasdieniame gyvenime. Dėl netinkamos rankų higienos galima susirgti: salmonelioze, rotovirusine ir norovirusine infekcija, virusiniu hepatitu A, vidurių šiltine, dizenterija. Taip pat oro lašeliniu būdu perduodamomis infekcijomis – kai kalbant ar kosint burna pridengiama delnu ir visi ligų sukėlėjai patenka ant rankų (gripu, difterija, raudonuke, skarlatina, vėjaraupiais, tymais), bei naminių gyvūnų platinamomis kirmėlinėmis ar grybelinėmis ligomis. Penki momentai, kuomet būtina personalo rankų higiena sveikatos priežiūros įstaigose: • Prieš sąlytį su pacientu, kad apsaugotume pacientą nuo pavojingų patogenų, esančių ant rankų. • Prieš aseptinę medicininę procedūrą, kad apsaugotume pacientą prieš kenksmingus patogenus bei užkirstume kelią paciento patogenams pakliūti į jo kūną. • Susiteršus rankas kūno skysčiais ir po pirštinių nusimovimo, kad apsaugotume save ir darbo aplinką nuo pavojingų patogenų. • Po sąlyčio su pacientu, kad apsaugotume save ir aplinką nuo paciento mikroorganizmų. • Po sąlyčio su paciento aplinka, jei lietėte paciento aplinkos daiktus, paviršius spintelę, lovą ir kt., kad apsaugotumėt save ir aplinką, kurioje dirbate (nuo pavojingų patogenų). Pagrindines sąlygas ir rankų higienos priemones medicinos įstaigose rasite interneto prieigoje: http://www.hi.lt/uploads/pdf/hospitalines/Kaip%20teisingai%20plauti%20rankas.pdf. Straipsnis parengtas remiantis: 1. http://www.smlpc.lt 2. http://www.ulac.lt/

Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Balčiūnienė

Pasaulio sveikatos organizacija kiekvienais metais mini Europos imunizacijos savaitę (balandžio 23-29 d.). Europos imunizacijos savaitės tikslas: didinti imunizacijos apimtis, gerinti visuomenės supratimą apie skiepų svarbą. Nesvarbu, kas esi. Liga nesirenka pagal profesiją, amžių ir lytį. Dažniausiai ji užklumpa pačiu netinkamiausiu metu ir ilgam išmuša žmogų iš gyvenimo ritmo, sugriauna rimtus planus. Užkrečiamosios ligos kasmet sudaro iki 20 proc. visų registruotų ligų Lietuvoje. Šiandien vakcinomis galime kontroliuoti net 28 ligas, tereikia laiku pasiskiepyti. Kodėl reikia skiepytis? Vakcina yra laikoma saugiausia ir patikimiausia apsauga nuo gyvybei pavojingų užkrečiamųjų ligų (infekcijų). Taip apsaugomas ne tik kiekvienas žmogus, bet ir sukuriama saugi aplinka visuomenei. Kiekviena vakcina yra skiriama apsaugoti žmogaus organizmą nuo konkrečios ligos/infekcijos visą gyvenimą arba tam tikrą laikotarpį. Pavyzdžiui, gripo vakcina – vienam gripo sezonui, difterijos – 5-10 metų. Medikas, skirdamas vakciną, vadovaujasi vakcinos aprašu, kuriame yra nurodytos įskiepijimo dozės ir pakartotino skiepijimosi laikas. Tam, kad skiepai būtų efektyvūs ir susidarytų imunitetas, privaloma laikytis atitinkamos vakcinacijos sekos (kurso), kuris nurodytas vakcinos apraše. Skiepų efektyvumas siekia nuo 90 iki 99 procentų. Skiepijimai turi būti vykdomi dėl trijų svarbiausių priežasčių: • Kai kurios ligos yra plačiai paplitusios, todėl sprendimas neskiepyti gyventojų reiškia prisiimti šios ligos riziką. • Kai kurios infekcijos vis dar cirkuliuoja aplinkoje. Susirgimai šiomis infekcijomis pasitaiko retai. Sumažėjus skiepijimų (imunizacijos) apimtims, galimi šių ligų protrūkiai su gyvybei grėsmingomis komplikacijomis. • Išsivysčiusiose šalyse kai kurios ligos išnyko (pvz., tuberkuliozė, difterija), tačiau kituose pasaulio regionuose jos ir toliau sukelia protrūkius. Atsižvelgiant į didelį tarptautinių kelionių mastą, šias ligas keliautojai gali labai lengvai įvežti į bet kurią kitą šalį. Skiepai skirstomi pagal: • Skiepai, skirti vaikams pagal vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių. Tai valstybės finansuojamos vakcinos, kurios skirtos asmenims iki 18 metų. Į šią grupę įeina skiepai nuo tuberkuliozės, hepatito B, kokliušo, stabligės, difterijos, skiepai nuo B tipo Haemophilus influenzae, nuo poliomielito, tymų, epideminio parotito, raudonukės bei žmogaus papilomos viruso infekcijos. • Skiepai suaugusiesiems. Šiai grupei priklauso skiepai nuo difterijos ir stabligės. Vakcinos suaugusiems asmenims yra skiriamos kas penkeri, dešimt metų ir taip pat yra valstybės finansuojamos. Gripo vakcina skiepijami rizikos grupėms priklausantys asmenys. • Visos kitos mokamos vakcinos atitinkamiems atvejams. Pvz., skiriamos keliaujantiems, asmenims prieš sunkias operacijas, sergantiems lėtinėmis ligomis, norint išvengti komplikacijų ir mirties atvejų. Rekomenduojamos nekompensuojamos vakcinos: Nekompensuojamos, tačiau rekomenduojamos vakcinos yra nuo Rotaviruso, vėjaraupių, Hepatito A, erkinio encefalito, gripo, keliautojų vakcinos, kurios skiriamos pagal kelionės tikslą. Rotavirusinė infekcija - viena dažniausių tarp mažų vaikų, kurios lengvesne ar sunkesne forma serga daugelis kūdikių ir vaikų iki 5 metų. Ligos sunkumas gali būti įvairus: nuo labai lengvos ar besimptomės (sergančiojo tėvai net nesikreipia į gydytoją) iki labai sunkios (kai prireikia gydymo ligoninėje, intensyvios terapijos skyriuje). Sunkiausiai sergama užsikrėtus pirmą kartą, sergant pakartotinai - klinikiniai ligos požymiai būna lengvesni. Išskyrus skiepus, nėra jokios rotavirusinės infekcijos profilaktikos. Nuo sunkių Rotaviruso formų padeda apsisaugoti geriamosios rotaviruso vakcinos. Jų sudėtyje yra gyvo susilpninto viruso dalelių, kurios skatina imuniteto formavimąsi prieš labiausiai paplitusius ir apie 80 proc. susirgimų sukeliančius viruso tipus. Vėjaraupiai - dažnai pasigirsta kalbų, kad geriausia persirgti vėjaraupiais, nei pasiskiepyti. Dar vis pasirodo straipsnių ir kalbų apie rengiamus vadinamuosius „vėjaraupių vakarėlius", kuriuose sergantys vėjaraupiais vaikai užkrečia kitus. Susirgti vėjaraupiais vaikystėje yra be abejonės lengvesnė liga, nei suaugusiems, tačiau ar tikslinga tą daryti? Persirgus vėjaraupiais, imunitetas įgyjamas ilgam, tačiau virusas lieka organizme. Susilpnėjus imuninės sistemos funkcijai vyresniame amžiuje, jis gali sukelti juostinę pūslelinę, kuri be kitų simptomų pasireiškia stipriu skausmu išbėrimo vietoje (išberiama oda pagal nervų kamienus, dažniausiai tarpšonkaulinius, bet gali būti pagal veidinį, klausos, akių ir retais atvejais kt. nervus). Juostine pūsleline kartą gyvenime suserga vidutiniškai iki 20 proc. žmonių, persirgusiųjų vėjaraupiais, o turinčių imuninės sistemos sutrikimų - daugiau kaip 50 proc. Gripas - Gripo vakcina rekomenduojama skiepytis visiems žmonėms, tačiau ypatingai rizikos grupėms: nėščioms moterims, nepriklausomai nuo nėštumo stadijos, vaikams nuo 6 mėn. iki 5 m. amžiaus, vyresniems žmonėms (≥ 65 m.), asmenims, sergantiems lėtinėmis ligomis ir be abejo, medicinos darbuotojams. Gripo vakcina iki šiol sulaukia daugiausia diskusijų, galbūt todėl, kad gripo infekcija dažnai gretinama su paprastu peršalimu, kai paprastai persergama be jokių papildomų problemų. Skiepytis reikia kasmet, nes gripo virusai nuolat mutuoja. Gripo vakcinoje nėra gyvo gripo viruso, todėl ji net teoriškai negalėtų sukelti gripo ar į jį panašių simptomų. Skiepas yra saugus ir nėščioms moterims. Vakcina nuo gripo apsaugo ne tik nėščiąją, bet ir jos kūdikį iki 6 mėnesių amžiaus. Erkinis encefalitas - Kas dešimta erkė Lietuvoje yra užsikrėtusi erkinio encefalito ar Laimo ligos virusu. Susirgus erkiniu encefalitu, 2/3 tokių ligonių, visam gyvenimui lieka įvairių, kartais labai sunkių ligos pasekmių, dėl kurių ligoniai tampa nedarbingi ir nepajėgūs gyventi be kasdieninės kitų pagalbos. Nuo erkinio encefalito galima apsisaugoti pasiskiepijus. Vakcinos nuo erkinio encefalito efektyvumas siekia iki 98 proc. Erkinio encefalito vakcinomis galima skiepyti vyresnius nei 1 metų amžiaus vaikus. Hepatitas A - Hepatito A vakcina rekomenduojama keliaujantiems į šalis, kur sergamumas virusiniu hepatitu A yra didelis, vaikams, prieš pradedant lankyti vaikų kolektyvą (darželį ar mokyklą), asmenims, dirbantiems maisto tvarkymo subjektuose, tiesiogiai dalyvaujantiems maisto tvarkyme, asmenims, kuriems hepatito A grėsmė gali būti susijusi su profesine rizika, ypač medicinos personalui, nuotekų valymo darbuotojams.

Pagal Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro bei SAM informaciją pranešimą parengė visuomenės sveikatos stiprinimo specialistės Monika Balčiūnienė