Europos urologų asociacija rugsėjo 15 dieną yra paskelbusi Pasauline kovos su prostatos vėžiu diena. Asociacijai priklauso ir Lietuvos urologų draugija. Šią dieną skatinama atkreipti dėmesį į padažnėjusius vyrų prostatos ligų atvejus – šia liga serga kone kas trečias vyresnis nei 50 metų vyras. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad ūminiu prostatos uždegimu dažniau serga jaunesni vyrai.

Dažniausiai prostatos vėžys išsivysto vyresnio amžiaus vyrams. Daugeliu atvejų prostatos vėžys auga lėtai, dėl jo nepakinta gyvenimo kokybė, todėl aktyvaus gydymo gali ir neprireikti. Kartais prostatos vėžys agresyvesnis, išplinta į kitas kūno dalis, tačiau gydymas sušvelnina ligos eigą. Ir apskritai, kuo labiau vėžys pažengęs (kuo jis didesnis ir toliau išplitęs), tuo mažiau šansų ligą išgydyti. Tačiau gydymas dažnai gali sulėtinti vėžio plitimą.

Prostata – tai graikinio riešuto dydžio priešinė liauka, esanti tuoj po šlapimo pūsle. Viena prostatos dalis prigludusi prie tiesiosios žarnos, o kita siekia varpos pagrindą. Prostata supa į vamzdelį panašų kanalą arba šlaplę, kuriuo per varpą teka šlapimas ir sperma. Prostata gamina spermos sudedamąją dalį – sekretą, kuris skystina spermą, saugo spermatozoidus, lengvina jų judrumą ir tekėjimą.

Prostatos vėžys išsivysto, kai priešinės liaukos ląstelės pakinta, pradeda nevaldomai dalytis ir telktis į darinį, vadinamą augliu. Auglys gali būti gerybinis (nevėžinis) arba piktybinis (vėžinis). Piktybinis auglys gali išplisti į kitas kūno dalis.

Prostatos vėžys yra piktybinis auglys. Kai kurie prostatos navikai auga labai lėtai, todėl žmogus ilgą laiką nejaučia jokių simptomų ar požymių. Daugelis prostatos vėžio ląstelių pradeda gaminti pernelyg daug baltymo, vadinamo prostatos specifiniu antigenu.

Prostatos vėžys gerokai skiriasi nuo kitų vėžio rūšių, nes iš prostatos beveik neišplinta. Dažnai net ir išplitusį prostatos naviką galima sėkmingai gydyti ir suteikti šia liga sergantiems vyrams galimybę dar keletą metų džiaugtis gera sveikata ir gyvenimu. Jeigu vėžys išplinta (atsiranda metastazių) į kitus organus ir ligos nepavyksta efektyviai kontroliuoti, jis gali sukelti skausmą, nuovargį ar kitokių simptomų.

Prostatos vėžys gali būti skirtingų rūšių. Rūšis nustatoma pagal tai, iš kurių ląstelių ir audinių išsivystęs pirminis prostatos navikas.

Nevėžinių (gerybinių) ir vėžinių (piktybinių) prostatos auglių simptomai labai panašūs:

Labai retai gali atsirasti ir tokių simptomų:

Padidėję vėžio navikai ar išvešėjusi prostata ima spausti šlaplę. Per suspaustą šlaplę negali pratekėti šlapimo srovė, todėl šlapinimasis tampa skausmingas. Skausmas prie varpos pagrindo ar kraujo priemaišos šlapime dažniausiai signalizuoja apie piktybinę prostatos ligą.

Priešinės liaukos vėžys dažniausiai auga lėtai, ypač vyresnio amžiaus vyrams. Simptomai gali būti vos juntami ir atsirasti per daugelį metų. Kartais pirmieji prostatos vėžio simptomai pasireiškia tik ligai išplitus į kaulus, bet taip nutinka retai. Į kaulus išplitę prostatos vėžio ląstelės gali sukelti nugaros, klubų, dubens, kitų kaulinių sričių skausmą.

Vėžio navikui pradėjus spausti stuburą gali pasireikšti kojų ar pėdų silpnumas ar tirpimas, šlapimo ar išmatų nelaikymas.

Vėžys, išplitęs į kitas kūno dalis, vadinamas metastazėmis arba antriniu prostatos vėžiu.

Prostatos vėžys gali sukelti ir kitokių simptomų, pvz., kristi svoris, ypač vyresniame amžiuje, trikti erekcija (jeigu prieš tai sutrikimų nebuvo).

Kuo anksčiau vėžys randamas, tuo lengviau jį gydyti. Ir tuo didesnė tikimybė, kad gydymas bus sėkmingas. Bet kurio amžiaus vyras, pajutęs ar pastebėjęs neįprastus simptomus, turėtų kuo skubiau kreiptis į šeimos gydytoją.

Prostatos vėžio rizikos veiksniai

Kas konkrečiai sukelia prostatos vėžį – iki šiol nėra gerai žinoma, tačiau nustatyti kai kurie bendrieji rizikos veiksniai, kurie gali didinti tikimybę susirgti šia vyriška liga.

5 faktai apie prostatos vėžį:

Straipsnis parengtas remiantis:

Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Vilkaitė

Joniškio rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras kviečia dirbančius sėdimą darbą į NEMOKAMAS fizinio aktyvumo mankštas su gimnastikos kamuoliais. Norinčius dalyvauti kviečiame registruotis tel. 8 426 60537. Vietų skaičius – ribotas.

Savižudybių dažniausiai galima išvengti. Skirtingai nei daugelio kitų su sveikatos problemomis susijusių negandų akivaizdoje, šiuo atveju esama svarbių priemonių, leidžiančių sumažinti tragiškas netektis. Bendromis pastangomis ėmusis veiksmų šiai rimtai problemai pripažinti ir spręsti, atsiradus politinei valiai ir skyrus tam išteklių, savižudybių skaičių visame pasaulyje iš tiesų įmanoma sumažinti.

Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) vertinimu pasaulyje kasmet nusižudo apie 800 tūkst. žmonių. Tai yra viena savižudybė kas 40 sekundžių. Tikėtina, kad per metus iš gyvenimo pasitraukti bando dar bent 25 kartus daugiau asmenų. Kiekviena savižudybė paliečia dar bent 6 artimus žmones.

Nors ne visi savižudybės atvejai yra nuspėjami, daugelį jų galima įtarti įvyksiant. Efektyviausias būdas išvengti artimųjų savižudybės – tai išmokti pastebėti pavojaus ženklus, tinkamai juos įvertinti ir priimti teisingą sprendimą.

Daugelį sutrikimų, pavyzdžiui, depresiją, įvairias emocines krizes – dažniausias savižudybių priežastis, beveik visada įmanoma atpažinti ir išgydyti.

Savižudžiams ypač būdingi trys bruožai:

1. Ambivalentiškumas: daugumos jausmai savižudybės atžvilgiu prieštaringi. Noras gyventi ir noras mirti savižudžio dvasioje svyruoja kaip svarstyklių lėkštės ar sūpuoklių lenta: aukštyn-žemyn. Nekantraujama pabėgti nuo gyvenimo sopulių ir tuo pat metu trokštama gyventi. Dauguma savižudžių iš tikrųjų nenori mirti - jie tik neištveria gyvenimo. Suteikus paramą ir sustiprinus norą gyventi, savižudybės rizika sumažėja.

2. Impulsyvumas: savižudybė yra impulsyvus veiksmas. Kaip bet koks kitas impulsas, taip ir impulsas žudytis yra nepastovus ir trunka kelias minutes ar valandas. Paprastai jį įžiebia nemalonūs kasdieniniai dalykai. Gesindamas tokią kibirkštį ir išlošdamas laiko sveikatos priežiūros darbuotojas gali nuslopinti norą žudytis.

3. Rigidiškumas - savižudžio mąstymas, jausmai ir veiksmai būna suvaržyti, riboti. Jis nuolat galvoja apie savižudybę ir nesugeba persijungti, surasti kokią nors kitą išeitį iš padėties. Jo mąstymas radikalus, ekstremistiškas. Dauguma savižudžių išsako savo mintis ir ketinimus arba kaip nors kitaip išreiškia savo norą mirti, nereikalingumo jausmą ir pan. Visa tai yra pagalbos prašymo ženklai, kurių jokiu būdu nereikia ignoruoti. Savižudžių problemos būna įvairios, bet jų jausmai ir mintys visame pasaulyje esti beveik vienodos.  

Ką daryti jeigu žmogus nori nusižudyti:

Ko nedaryti:

Straipsnis parengtas remiantis:

Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Vilkaitė

Ilgėjant žmonių gyvenimo trukmei daugėja ir neurodegeneracinių ligų. Žmonės, pastebėję keistą savo vyresnio amžiaus artimojo elgesį – nesuprantamą užmaršumą, nepateisinamus poelgius – susirūpina. Kas tai? Liga ar paprasčiausiai jau atėjo senatvė? 

Alzheimerio liga – tai lėtinė smegenų liga, pažeidžianti tam tikras smegenų dalis. Liga prasideda neryškiu, sunkiai pastebimu, bet pamažu progresuojančiu atminties sutrikimu. Ankstyvoje stadijoje silpnėja trumpalaikė atmintis (pamiršta neseniai vykusius dalykus, tačiau kuo puikiausiai atsimena, kas buvo seniai praeityje), atsiranda pasikartojimai (ligoniai linkę kartoti tas pačias istorijas), lėčiau suvokia kai kuriuos dalykus bei ne taip greitai priima sprendimus, vengia naujovių, nesistengia prisitaikyti prie pokyčių, būna pikti ar liguistai jautrūs dėl savo nesugebėjimo ką nors atlikti ar prisiminti, dažnai pameta daiktus ar netgi mano, kad juos paėmė kiti, labiau kreipia dėmesį į save, mažiau domisi aplinkiniais, savo laisvalaikio pomėgiais ar veikla; atsiranda sumišimas, depresija, apatija.

Palaipsniui ryškėja orientacijos sutrikimai: pasiklysta nežinomoje, vėliau ir įprastoje vietoje, neatpažįsta aplinkos, nesiorientuoja laike, klajoja naktį.

Toliau silpnėja atmintis: pamiršta šeimos narių vardus, neseniai vykusius įvykius, o dažniausiai puikiai atsimena, kas vyko tolimoje praeityje; pamiršta verdančius ant viryklės puodus, vėliau - ir pavalgyti ar nusiprausti, nebesugeba atlikti buities ar kitų įprastų darbų. Sunkėja kalba, prarandamas sugebėjimas mokytis, skaičiuoti, skaityti. Ligoniai jaučiasi nesaugūs, palaipsniui tampa nesavarankiški.

Kinta potraukių sfera: gali pasikeisti valgymo įpročiai (pvz., atsiranda potraukis saldumynams ar poreikis jais apsivalgyti), gali dažniau siekti seksualinių santykių, seksualiai elgtis netinkamoje aplinkoje ar nukreipti potraukį į netinkamus asmenis.

Sutrinka miegas: sunkiai užmiega, dažnai pabunda, keliasi, nerimauja tamsoje, klajoja po namus, gali išeiti iš namų, paklysta.

Keičiasi elgesys (elgiasi netinkamai, patys to nesuvokdami, - išeina į gatvę su pižama, kt.), emocijos (reakcija į jaudinančią aplinką blanki, tačiau be priežasties greitai supyksta ar tampa prislėgti, agresyviai kalba ar elgiasi).

Gali atsirasti kliedesių, haliucinacijų: mato ar girdi, ko iš tiesų nėra; be aiškios priežasties ima garsiai šaukti, klykti ar dejuoti.

Progresuojant ligai, ligonis tampa visiškai priklausomas nuo aplinkinių: nebeapsitarnauja, nebepažįsta artimųjų, nesuvokia, kas jam sakoma, dažnai kartoja tam tikrus garsus, nevalingus judesius, sunkiai vaikšto, pats nepavalgo, nevalingai šlapinasi ir tuštinasi.

Vėlyvojoje stadijoje ligonis visiškai praranda sugebėjimą galvoti, kalbėti, suvokti ir judėti.

Daugumos Alzheimerio ligos atvejų priežastys nežinomos. Dažniausiai serga pagyvenę 65–70 metų amžiaus žmonės, tačiau kartais susergama ir 40-ies, tuomet ji yra susijusi su genais ir paveldima iš kartos į kartą.  Nustatytas Alzheimerio ligos ryšys su Dauno sindromu, taip pat ligos atsiradimui gali turėti įtakos patirtos galvos traumos, virusinės infekcijos, arterinė hipertenzija, estrogenų kiekio sumažėjimas moterims po menopauzės, apsinuodijimas aliuminiu. Ligos atsiradimui svarbi genetinių ir aplinkos faktorių sąveika.

Demencija – progresyvus degeneracinis smegenų sindromas, kuris įtakoja atmintį, mąstymą, elgesį ir emocijas. Demencijos simptomai: atminties praradimas, sunku rasti tinkamus žodžius arba suprasti, ką sako žmonės, sunku atlikti kasdienes užduotis, asmenybės ir nuotaikos pokyčiai.

Šiuo metu yra 44 mln žmonių visame pasaulyje, gyvenančių su demencija. Iki 2050 m. paveiktų demencijos žmonių skaičius gali išaugti iki 135 mln. Kas keturias sekundes pasaulyje yra užfiksuojamas vienas naujas demencijos atvejis. Demencija neturi socialinių, ekonominių, etninių ar geografinių ribų.

Rizikos veiksniai padidinantys demencijos riziką

Rizikos veiksnių įtaka ligų atsiradimui įrodyta seniai. Rizikos veiksnys – tai neigiamas asmeninis ir aplinkos poveikis, paskatinantis išsivystymą ir sukeliantis ligą. Rizikos veiksniai būna modifikuojami, kuriuos galima valdyti: nesaikingas alkoholio vartojimas, galvos traumos, širdies ligos, aukštas kraujo spaudimas, cukrinis diabetas, rūkymas, antsvoris, mažas fizinis aktyvumas, stresas ir depresija. Nemodifikuojami rizikos veiksniai, kurių negalima pakeisti: amžius, paveldimumas.

Prevencinės priemonės - Žmonės, kurie rūpinasi savo sveikata, yra fiziškai aktyvūs ir sveikai maitinasi turi mažesnę riziką susirgti demencija.

Maisto produktai, kurie naudingi protinei veiklai:

Straipsnis parengtas remiantis:

Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Vilkaitė