Žmogus per gyvenimą nueina maždaug 112 500 kilometrų. Visą šį krūvį turi atlaikyti mažai matomos kūno dalys - pėdos. Žmogaus pėdai tenka išlaikyti ir nešioti kūno svorį. Suprantama, kad tai turi būti labai tvirtas ir nepriekaištingai veikiantis mechanizmas su ilgalaike veikimo garantija. Susipažinus su žmogaus pėdos anatomine sandara ir jos fiziologinėmis ypatybėmis galima įsitikinti, kad ji visiškai atitinka tokiam mechanizmui keliamus reikalavimus. Pažvelgus į pėdos formą galima pastebėti, kad ji skirta atlaikyti dideliems svoriams. Žmogaus pėda sukurta panaudojant skliautų principą. Būtent skliautas pasižymi geriausiomis atraminėmis savybėmis.

Pėdoje yra daugybė kraujagyslių, maitinančių pėdą, ir nervų, perduodančių nervinius impulsus iš galvos ir stuburo smegenų. Dėka tokios pėdos struktūros, ji ne tik išlaiko normalaus žmogaus kūno svorį, bet turi ir didžiulių rezervinių galimybių. Juk žinome, kad šiuolaikiniai sunkumų kilnotojai pakelia virš 250 kg ir jie netampa plokščiapėdžiais. Tai pasiekiama racionaliomis treniruotėmis.

Pėdos atlieka ir balansinę funkciją. Galėdamos judėti savo sąnariuose įvairiomis kryptimis (lenktis, tiestis, pasisukti į vidų ar į išorę) žmogui stovint ar judant pėdos padeda išlaikyti kūno pusiausvyrą.

Dažnai į pėdas atkreipiame dėmesį tik tada, kai jos nuvargsta ir maudžia. Dažniausia jų negalavimų priežastis - nepatogi avalynė ir higienos nesilaikymas.

Kojų prakaitavimas. Kojose labai daug prakaito liaukų, todėl jos smarkai prakaituoja. Kaip ir kitų kūno vietų, taip ir kojų išskiriamas prakaitas yra bekvapis. Nemalonus kvapas atsiranda tik tuomet, kai ant odos esančios bakterijos suskaido prakaitą. Esant šiai problemai,  rekomenduotina kojas kasdien plauti ir tepti prakaito išsiskyrimą normalizuojančiomis, dezodoruojančiomis priemonėmis. Be to, smarkiai prakaituojanti oda linkusi įtrūkti. Tuomet kyla pavojus užsikrėsti grybelinėmis infekcijomis. Ypač einant į baseiną, pirtis. Patartina pasirūpinti priešgrybeliniais tepalais ar purškalais iš vaistinių.

Išsausėjusios pėdos. Pėdų oda turi mažai riebalinių liaukų, todėl gali labai išsausėti. Linkusią sausėti odą po plovimo reikia patepti drėkinančiu kūno ar kojų losjonu. Tinka  pipirmėčių, arbatmedžio aliejai.

Įaugę nagai. Kad pėdos būtų sveikos, labai svarbu  teisingai kirpti nagus ir taip išvengti jų įaugimo. Kojų nagų kraštai auga greičiau negu vidurinė dalis. Kraštai užlinksta ir įauga į minkštą ir jautrų nago guolį. Todėl juos reikia kirpti tiesiai, o ne ovaliai. Stebėti, kad neužaugtų per daug ilgi. Taip pat nagai gali įaugti dėl avalynės ankštų galų, grybelinių ligų. Jei kojų nagai įaugę, oda aplink juos paraudusi ir skausminga, gydomąjį pedikiūrą atlieka specialistai podiatrai.

Nuospaudos. Avint nepatogius batus, dėl nuolatinio spaudimo ir trynimo,  ant pirštų sąnarių susidaro žirnio dydžio, piltuvėlio formos keratino dariniai - nuospaudos. Ar sukietėjusios negyvos odos ploteliai- nuotrynos. Nuotrynos atsiranda po kulnu, nykščio pagalvėlėje, pado šone. Šiuos negalavimus galima išsigydyti patiems. Nuospaudos gydomos specialiais pleistrais, gydomaisiais tamponais. Nuospaudos nugramdomos pemza ir šveičiamaisiais kremais, prieš tai pamirkius kojas vonelėje. Esant sudėtingesnėms situacijoms- reikia kreiptis į podiatrą.

Geriausiai kojos jaučiasi visai be batų, nes tada kūno svoris pasiskirsto po visą pėdą ir kiekviena jos vieta gauna vienodą krūvį. Akivaizdu, kad geriausi batai žemakulniai, leidžiantys kojai jaustis lyg basai. Kuo aukštesnis moterų batų kulnas, tuo labiau apkraunama pėda, o su labai aukštais bateliais visas krūvis atiteks kojų pirštams. Dažnai avint aukštakulnius batelius, krūvis nuolat slegia pėdos priekį ir gali iškrypti didžiojo piršto sąnarys. Kad taip nenutiktų būtina stiprinti pėdas jas mankštinant, vaikščiojant basomis per įvairų pagrindą, atlikti pėdų ir kojų masažą, tinkamai prižiūrėti pėdas ir dėvėti sveiką avalynę.

Keletas patarimų, kaip atgaivinti pavargusias kojas po įtemtos darbo dienos:

Straipsnis parengtas remiantis:

Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Vilkaitė

 Šviežias ir kokybiškas?

Tai visų nesupakuotų maisto produktų vertinimo rodiklis, kurie ir turi būti mūsų kasdieniniuose krepšiuose (daržovės, vaisiai, uogos, grūdinės kultūros, šviežia žuvis, mėsa, kiaušiniai, pieno produktai, riešutai, praturtinančios medžiagos).

Ar ilgas sudedamųjų dalių sąrašas?

Jei produkto sudėtis A4 formato lapo, neverta skaityti – šis produktas nėra palankus sveikatai ir visų maisto priedų pažymėtų E raide žinoti Jums nereikia, visų ingredientų analizuoti ir vertinti, kas tai – neverta, negaiškite nei laiko nei pinigų pirkdami maistą, kuris Jūsų sveikatą ne tausoja, o žaloja.

Analizuojama sudedamųjų dalių sąrašas, kuris parodo mažėjančia tvarka maisto produkto ingredientus. Jei perkame kakavą norime gauti kakavą, o ne nusipirkti cukrų su kakava. Jei perkame avižinius sausainius, norime valgyti avižas, o ne rafinuotus kvietinius miltus. Vis dažniau atkreipiamas dėmesys į maistingumo deklaraciją, kuri privaloma maisto produktų ženklinimo etiketėse. Iš jos vartotojai gali sužinoti, kiek produkte yra druskos, riebalų, išskirtinai sočiųjų riebalų kiekį, kurio vartojimą rekomenduoja riboti Pasaulio sveikatos organizacija, taip pat baltymų ir angliavandenių kiekį ir išskirtinai bendrą cukrų kiekį. Pastarasis kiekis neparodo, kiek įdėta į maisto produktą cukraus, tai pridėtinio cukraus ir natūraliai produkte esančio cukraus kiekis. Natūraliai produkte esantys cukrūs, žinoma, kad reikalingi mūsų organizmui ir tai nėra tas pats kaip pridėtinis rafinuotas cukrus, kuriame nėra vertingų maistinių medžiagų, tik išbalansuojamas normalus žmogaus organizmo funkcionavimas.

Kokia pirma sudedamoji dalis?

Pirma sudedamoji dalis parodo, kad jos produkte daugiausia, jei perkate avižinius sausainius tikitės, kad avižų produktai nuo visų grūdų kiekio bus pirma sudėtinė dalis, tačiau nustebsite, kad dažnu atveju ji beveik paskutinė, nes 20 proc. turintys avižų produktas gali vadintis avižiniais sausainiais, taip ir retame avižiniame sausainyje avižų daugiau nei 20 proc. Kokie riebalai? Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) teigia, kad turėtų būti mažinamas iš riebalų gaunamas energijos kiekis, vietoje sočiųjų riebalų reikėtų vartoti nesočiuosius ir siekti eliminuoti iš mitybos transriebalus. Taip pat rafinuotų riebalų maiste suvartojimą būtina sumažinti, nes tokie riebalai tuščios kalorijos, pašalinus skonį, kvapą ir vertingąsias medžiagas ir likus tik grynam riebalui, praėjusiam daug technologinių operacijų – naudos organizmui nėra, sotumo jausmo ilgalaikio nebus. Vienas iš transriebalų šaltinis – iš dalies ir visiškai hidrinti riebalai, kurių gausu konditeriniuose gaminiuose, net galima rasti varškės sūrelyje. Žmogaus organizmas transriebalų nesintetina, bet gauna su maistu. Maisto pramonė pasirūpina, kad mūsų maisto produktuose būtų gausu hidrintų, t. y. sukietintų riebalų, nes jie pigesni, ilgo tinkamumo vartoti termino, išlieka kieti kambario temperatūroje, kas padeda paruošti traškios konsistencijos konditerinius gaminius. Iš skystų rafinuotų riebalų, jie paverčiami cheminių reakcijų metu į kietus, kurie nusėda ant mūsų kraujagyslių sienelių. Neigiamas poveikis sveikatai kyla suvartojant net ir mažą transriebalų kiekį. PSO rekomenduoja, kad transriebalų rūgščių vartojimas būtų ribojamas mažiau nei iki 1 procento nuo bendrojo paros energijos kiekio, tai yra vidutiniškai iki 2 g per dieną.

Bet kaip vartotojui apskaičiuoti, kiek jis suvartojo, jei ženklinimo informacijoje nėra pateikiama transriebalų kiekio? Skandinavijos šalyse vartotojai apsaugomi, nes į rinką nepatenka daugiau nei 2g/100 g produkto, o USA nurodoma maistingumo deklaracijoje riebiųjų r. transizomerų kiekis. Vartotojai turi galimybę pasirinkti.

Kokie maisto priedai?

Maisto priedai iš esmės sudaro mažiausią dalį produkte ir ne visi iš E raidėmis pažymėtų maisto priedų yra toks blogis kurio reiktų vengti. Vengti maisto produktuose – konservantų, saldiklių, dažiklių, ypač vaikams skatinančių hyperaktyvumą, skonio ir kvapo stipriklių, pavyzdžiui E621 mono natrio gliutamato, kuris skatina persivalgymą, suvalgome ženkliai daugiau maisto, kuriame yra šis maisto priedas.

Kiek cukraus, druskos, skaidulinių medžiagų?

Išsirinkti iš tos maisto produktų grupės su mažiausiu kiekiu – cukraus, druskos ir daugiausia skaidulinių medžiagų, jei iš esmės produkte jų gali būti, nes mėsoje ar pieno produktuose paprastai jų nėra. Pavyzdžiui, renkantis duoną, cukrų bendras kiekis turi būti ne didesnis nei 5 g/100 g, druskos iki 1 g/100 g, o skaidulinių medžiagų daugiau nei 6 g/100 gramų. Pridėtinio cukraus kiekio iš produktų ženklinimo etikečių nematome dažniausiai, nes tokį kiekį nurodytų nėra privaloma. Būtent pridėtinio cukraus kiekį reikia riboti, tai rafinuotas baltasis cukrus, rudasis cukrus, nerafinuotas cukrus, medus, agavų sirupas, net sultys iš koncentrato ir šviežiai spaustos sultys, įvardinamas PSO kaip laisvasis cukrus. Žinoma, meduje yra ne vien cukrus, yra ir gerųjų maistinių medžiagų, bet reikia suprasti, kad laisvasis cukrus ir pridėtinis cukrus mūsų organizme greitai virsta gliukoze ir patenka į kraują. Kaip greitai gauname energijos, taip greitai ir netenkame. Skirtumas tas, kad suvalgius morką sotumas ir cukraus lygis kraujyje nuolat bus pastovus, o išgėrus morkų sulčių ar suvalgius javainių batonėlį, kurio pirma sudedamoji dalis cukrus, cukraus lygis greitai pakyla ir greit nusileidžia. Nukenčia gyvenimo kokybė, netenkama nuolatinės energijos.

Degustavimas

Žinoma, išsirinkus sveikatai palankiausią maisto produktą iš tos maisto produktų grupės reikia jį ragauti ir vertinti jo skonį, nepasikliaukite vien informacija ant pakuočių, produkto išvaizda, labai svarbu skonis, aromatas. Pavyzdžiui, nusipirkus prieskonius, riešutus, paragaukite, ar nėra pašalinio skonio ir kvapo, nes tik taip galite aptikti ir nekokybiškus produktus, ar net žalingas, pavyzdžiui, cinamoną ar riešutus apkrėstus pelėsiu.

Straipsnis parengtas remiantis:

Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Vilkaitė

Ant netvirto ledo kasmet nuskęsta daug žmonių, todėl prieš lipdami įsitikinkite jo tvirtumu, nerizikuokite savo gyvybe. Ledas laikomas tvirtu, kai yra storesnis nei 7 cm. Tokio storio ledas jau gali išlaikyti žmogų. Tačiau kad išlaikytų žmonių grupę, ledas turi būti ne mažiau kaip 12 cm storio. Ledo storį galima išmatuoti išgręžus skylę lede žvejybiniu grąžtu arba prakirtus kirtikliu. Taip pat informaciją apie pagrindinių ežerų ledo storį galima rasti žvejams skirtuose interneto puslapiuose. Svarbu paminėti, kad ledas nėra visur vienodas – kai kuriose vietose, pavyzdžiui, ten kur įšąla medžiai, medžių šakos, krūmai, nendrės, arčiau kranto ledas būna plonesnis.

Viena svarbiausių taisyklių – negalima vienam eiti ant ledo neprašvitus. Prieš pradedant eiti ledu, reikia apsidairyti, gal yra jau pramintas takelis. Einant ledu rekomenduojama pasiimti tvirtą lazdą ir, prieš žengiant žingsnį, lazda tikrinti ledo stiprumą. Jei po smūgio į ledą atsiranda vanduo, tokiu ledu geriau neiti. Eidami grupėje niekada neikite vienas šalia kito, eikite čiuožiančiais žingsniais neatitraukdami kojų nuo ledo paviršiaus ir statydami jas plačiai, kad kūno svoris pasiskirstytų tolygiai. Jeigu ledas po kojomis pradeda traškėti ar skeldėti, į krantą reikia grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo atėjote.

Ką daryti įlūžus:  

Kai tenka gelbėti lede įlūžusį žmogų:  

Laikas, kurį galima išbūti vandenyje, kol neištinka hipotermija, skaičiuojamas minutėmis. Ką reikėtų pirmiausia padaryti, ištraukus žmogų iš ledinio vandens?

Kai žmogų jau ištraukėte į paviršių, patikrinkite kvėpavimą, pulsą. Jeigu reikia, būtina pradėti gaivinimą. Atsižvelgiant į situaciją, reikėtų kviesti greitąją pagalbą. Jeigu, nemokate gaivinti, nežinote, kaip elgtis arba žmogus netekęs sąmonės, būtina kviesti greitąją pagalbą numeriu 112.

Jeigu yra galimybė, būtina nugabenti nukentėjusįjį į šiltą patalpą. Joje reikėtų nuimti sušlapusius drabužius ir juos pakeisti šiltais, apkloti. Jeigu žmogus sąmoningas, reikėtų duoti šiltų gėrimų, sriubos. Jokiu būdu nukentėjusiajam negalima duoti alkoholio ir trinti jo odos.

Žmogui ištikus hipotermijai, reikėtų dėti šiltus kompresus ant nukentėjusiojo krūtinės, kaklo, galvos ir kirkšnių. Jeigu yra galimybė, žmogų reikia paguldyti į vonią, kurios temperatūra – 20 laipsnių. Po kokių 10–30 minučių temperatūrą reikėtų kelti iki 37 °C.

Lipant ant ledo, ypač žvejoti, svarbu geras hidrokostiumas, kuris patekus į vandenį laikys kūną paviršiuje ir neleis greitai atšalti. Poledinės žūklės mėgėjams būtina turėti ir gelbėjimosi priemonių. Pavyzdžiui, virvę su svareliu, kurią galima būtų numesti skęstančiajam ar gelbėtojams. Gelbėjimo liemenė apsaugos ne tik nuo vėjo, bet ir neleis nugrimzti po ledu. Smaigai, su kuriais lengva įsikabinti į ledą net nuo šalčio sugrubusiomis rankomis.

Pranešimą parengė visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Vilkaitė

Kviečia dirbančius sėdimą darbą į NEMOKAMAS fizinio aktyvumo mankštas su gimnastikos kamuoliais.

Norinčius dalyvauti kviečiame registruotis tel. 8 426 60537. Vietų skaičius – ribotas.

 Nuo sausio 19 dienos kviečia asmenys nuo 50 metų ir vyresnius rajono gyventojus į NEMOKAMUS fizinio aktyvumo užsiėmimus. Norinčius dalyvauti kviečiame registruotis tel. 8 426 60537. Vietų skaičius – ribotas.

Gruodžio 1-ąją dieną visame pasaulyje minima Pasaulinė kovos su AIDS diena. Taip visuomenei primenama apie ŽIV/AIDS socialinius, psichologinius aspektus bei būdus kaip galima išvengti užsikrėtimo žmogaus imunodeficito virusu.

ŽIV ir AIDS yra dažnai tapatinami. AIDS – neišgydoma infekcinė liga, kurią sukelia žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV). ŽIV patekęs į žmogaus organizmą naikina baltuosius kraujo kūnelius, imuninėje sistemoje kontroliuojančius infekcijas. ŽIV infekuotas žmogus nebūtinai jaučiasi ligotas. Iš tikrųjų užsikrėtę žmogaus imunodeficito virusu žmonės paprastai jaučiasi sveiki dar ilgus metus (vidutiniškai 10 metų). ŽIV infekcijai progresuojant imuninė sistema iš lėto silpsta ir žmogus tampa neapsaugotas nuo ligų ar infekcijų, nuo kurių sveika imuninė sistema gali apsiginti. AIDS – įgyto imunodeficito sindromas yra vėlyvoji ŽIV infekcijos stadija. AIDS diagnozuojama tada, kai ŽIV išveda iš rikiuotės imuninę sistemą ir kai asmuo suserga sunkiomis ligomis, nes imuninė sistema yra visiškai pažeista. ŽIV infekcijai progresuojant imuninė sistema palaipsniui silpsta ir organizmas tampa nepajėgus apsiginti nuo infekcijų ar ligų.

ŽIV plitimo būdai:

1. Lytinių santykių metu. ŽIV gali plisti per visų rūšių lytinius santykius: heteroseksualius ar homoseksualius, oralinius ir analinius, jeigu vienas iš partnerių yra užsikrėtęs.

2. Per kraują dalijantis užkrėstais švirkštais ar adatomis (pvz., vartojant narkotikus), perpilant kraują.

3. ŽIV užsikrėtusi motina gali užkrėsti savo vaiką (perinatalinis, vertikalus ŽIV perdavimo būdas) nėštumo, gimdymo metu arba maitinant krūtimi.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, per dešimt šių metų mėnesių Lietuvoje nustatyti 168 nauji ŽIV infekcijos atvejai (129 vyrams ir 39 moterims). Pagal galimą užsikrėtimo būdą 69 (41,1 proc.) asmenys ŽIV infekcija užsikrėtė lytinių santykių metu: 47 (27,97 proc.) – heteroseksualių ir 22 (13,1 proc.) – homoseksualių. Daugiau nei trečdalis (38,7 proc.) atvejų išaiškinta tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų. Penktadalio (34) asmenų galimas užsikrėtimo būdas nenustatytas. Iš motinos vaikui ŽIV perdavimo atvejų šiemet nenustatyta. Daugiausiai naujų ŽIV infekcijos atvejų užregistruota Vilniaus apskrityje (61), Klaipėdos – 28, Šiaulių – 19, Kauno – 15, Marijampolės – 9, Utenos – 8, Telšių – 7, Alytaus – 6, Tauragės – 5, Panevėžio – 4, penkiems užsieniečiams ir vieno asmens gyvenamoji vieta nežinoma.

Įsidėmėkite, kad ŽIV neplinta:

Profilaktika

Pagal Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro informaciją pranešimą parengė Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Vilkaitė

Kasmet lapkričio 18 d. minima Europos supratimo apie antibiotikus diena. Antibiotikai, dar vadinami antimikrobiniai vaistai, – tai vaistai, kurie naikina bakterijas ar sustabdo jų augimą, ir taip gydo infekcijas, kuriomis serga žmonės, gyvūnai, o kartais ir augalai. Antibiotikai yra bakterinėms infekcijoms (tokioms kaip pneumokokinė pneumonija ar stafilokokinis kraujo užkrėtimas) gydyti skirti vaistai. Antimikrobiniai vaistai, kurie veiksmingai kovoja su virusais, paprastai vadinami priešvirusiniais vaistais (pvz., skirti gripui, ŽIV ir pūslelinei gydyti). Ne visi antibiotikai kovoja su visomis bakterijomis. Egzistuoja daugiau nei penkiolika skirtingų klasių antibiotikų ir jie skiriasi savo chemine struktūra ir poveikiu bakterijoms. Vienas antibiotikas gali kovoti tik su viena arba keletu bakterijų rūšių.

Daugelio bakterijų atsparumas antibiotikams sparčiai auga, nes gausus ir netinkamas šių medikamentų vartojimas spartina atsparių bakterijų atsiradimą ir plitimą. Atsiranda naujos bakterijų atmainos, kurios tuo pačiu metu tampa atsparios kelių rūšių antibiotikams. Tokios bakterijos gali tapti atsparios visiems žinomiems antibiotikams.

Didelė dalis žmonių antibiotikus vartoja netinkamai, todėl būtina žinoti kokie yra netikami antibiotikų vartojimo būdai:

Kai antibiotikai vartojami nepagrįstai: peršalimą ir gripą dažniausiai sukelia virusai, kurių antibiotikai NEVEIKIA. Tokiais atvejais antibiotikai nepadės jums pasveikti: jie nemažina karščiavimo ir nemalšina tokių simptomų kaip čiaudulys.

Kai antibiotikai vartojami neteisingai: jei sutrumpinate gydymo kursą, vartojate mažesnę dozę ar nesilaikote reikiamo režimo (geriate vaistus kartą per dieną vietoje dviejų ar trijų, kaip nurodyta), vaisto kiekis jūsų organizme bus nepakankamas, bakterijos išgyvens ir gali tapti atsparios.

Visada laikykitės gydytojo nurodymų, kada ir kaip vartoti antibiotikus.

Remiantis Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, didėja atsparumas paskutinės kartos antibiotikams, kurie skirti pacientams, užsikrėtusiems atspariomis antibiotikams infekcijomis. Nenaudojant antibiotikų tokios procedūros kaip organų persodinimas, vėžio chemoterapija ir kitos gydomosios procedūros taptų neįmanomos, išplistų sukeliamos bakterijų ligos, padaugėtų mirties atvejų. Teisingas antibiotikų vartojimas padeda stabdyti atsparių bakterijų plitimą, išsaugoti veiksmingumą.

Europos supratimo apie antibiotikus dienos tikslas – remti racionalaus antibiotikų vartojimo iniciatyvas, pabrėžti kaip veikia atsparumas antibiotikams.

Kiekvienas gali prisidėti prie atsparumo antibiotikams mažinimo:

● Vartoti tik gydytojų paskirtus antibiotikus.

● Visada suvartoti visą paskirtą dozę net ir tada, kai pasijuto geriau.

● Nevartoti antibiotikų likučių.

● Niekada nesidalinti antibiotikais su kitais asmenimis.

● Dažnai plauti rankas, vengti sąlyčio su sergančiais asmenimis, praktikuoti tinkamą maisto higieną, skiepytis reikiamu metu.

Daugiau informacijos apie apie antibiotikus rasite čia

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro informacija

Kasmet trečiąjį lapkričio sekmadienį yra minima Pasaulinė kelių eismo įvykių aukų atminimo diena. Šiemet tai – lapkričio 20 d. Ši diena skirta atminti milijonus žuvusiųjų ir sužeistųjų keliuose bei jų artimuosius ir bendruomenes, taip pat pagerbti policijos pareigūnus, medicinos personalą ir ugniagesius gelbėtojus, kurie kasdien susiduria su avarijų padariniais ir kovoja dėl žmonių gyvybių. Nelaimės ir sielvarto našta yra didžiulė, nes mirtys keliuose yra netikėtos, dauguma aukų yra jauni, darbingo amžiaus žmonės, be to, didžiosios šių nelaimių dalies galima būtų išvengti. 

Situacija Lietuvos keliuose

Lietuvos automobilių kelių direkcijos duomenimis, per pastaruosius 10 metų žuvusiųjų keliuose sumažėjo daugiau kaip 3 kartus, o sužeistųjų – daugiau kaip dvigubai. 2015 m. buvo užregistruotas 3161 eismo įvykis, kurio metu 241 žmogus žuvo ir 3777 žmonės buvo sužeisti. Iš visų eismo dalyvių didžiausią žuvusiųjų dalį sudarė pėstieji, o sužeistųjų – automobilių keleiviai. Palyginti su 2014 m., eismo įvykių ir žuvusiųjų skaičius Lietuvos keliuose sumažėjo atitinkamai 2,89 proc. ir 9,74 proc., sužeistųjų skaičius išliko panašus. Nors situacija mūsų šalyje gerėja, tačiau, remiantis Europos Komisijos duomenimis, 2015 m. Europos Sąjungoje 1 milijonui gyventojų vidutiniškai teko 52 žuvusieji, o Lietuvoje – 83. Didesnis nei Lietuvoje žuvusių žmonių skaičius milijonui gyventojų 2015 m. buvo tik Latvijoje, Bulgarijoje ir Rumunijoje.

Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis, nuo 2016 m. pradžios iki spalio mėn. pabaigos buvo užregistruoti 2768 eismo įvykiai, kurių metu žuvo 153 žmonės ir 3310 žmonių buvo sužeista. Palyginti su pernai metų tuo pačiu laikotarpiu, keliuose žuvo 15 proc. mažiau žmonių, tačiau sužeista buvo 11,5 proc. daugiau. 1785 eismo įvykius sukėlė vairuotojai, 169 – pėstieji, o 126 – dviratininkai. Neblaivūs vairuotojai sukėlė 198 eismo įvykius, pražudė 14 žmonių ir sužeidė 252 žmones. Alkoholis žmones veikia skirtingai, tačiau nė vienas nėra apsaugotas nuo jo poveikio. Vairuotojai turi žinoti, kad puodelis kavos ar skysčių vartojimas iš organizmo greitai nepašalins alkoholio, todėl išgėręs žmogus negali vairuoti. Tiek pat žmonių pražudė ir asmenys, neturintys teisės vairuoti. Šiemet Lietuvos keliuose žuvo 7 vaikai, iš kurių 3 buvo pėstieji.

Visos šios nelaimės ir netektys yra skaudžios ne tik nukentėjusiesiems, jų artimiesiems, bet ir valstybei. Įvairių sektorių institucijos vienijasi ir deda daug pastangų, kad mirčių ir sužalojimų keliuose būtų kuo mažiau – gerinama kelių infrastruktūra, vykdomi policijos reidai dėl važiavimo greičio, techninės automobilių būklės ir vairuotojų blaivumo, griežtinamos bausmės už kelių eismo taisyklių pažeidimą, nustatomi griežtesni reikalavimai pradedantiesiems vairuotojams, gerinama medicininė priežiūra, visuomenė šviečiama apie saugos diržų, automobilinių kėdučių, atšvaitų naudą, tobulinami teisės aktai ir pan.

Atminkite, kad sąmoningą vairuotoją svarbu ugdyti nuo pat mažumės. Jau antraisiais vaiko gyvenimo metais namuose ir darželyje vaikams būtina aiškinti, kodėl reikia eiti šaligatviu, o ne bėgti gatve, kodėl priartėjus prie gatvės reikia sustoti. Svarbu vaikus parengti savarankiškai kelionei į mokyklą. Vėliau galima paskaninti pačius vaikus būnant pavyzdžiu tvarkingai vairuojant, laikantis eismo taisyklių, pagarbiai elgiantis kelyje su pėsčiaisiais ir kitais vairuotojais.

Pagalba kelyje – mūsų visų atsakomybė

Siekiant geriausių rezultatų būtinas sklandus tarpsektorinis bendradarbiavimas. Likviduojant eismo įvykių padarinius ypatingą svarbą turi specialiosios tarnybos – policija, ugniagesiai gelbėtojai ir greitoji medicinos pagalba. Kiekviena iš jų turi veiksmų algoritmus, pagal kuriuos vykdo savo funkcijas. Tačiau labai svarbios ir visuomenės žinios bei sąmoningumas. Pirmuosius veiksmus įvykus nelaimei kelyje turėtų atlikti jos dalyviai ar liudininkai. Būtent nuo šių žmonių reakcijos ir operatyvumo dažnai priklauso pagalbos nukentėjusiesiems sėkmė. Kuo greičiau Bendrajam pagalbos centrui numeriu 112 bus pranešta apie nelaimę, tuo greičiau atvyks gelbėjimo tarnybos. Tarnybų atvykimo trukmė skiriasi priklausomai nuo paros meto, kelių eismo, atstumo nuo artimiausios greitosios medicinos pagalbos stoties, medikų brigadų užimtumo ir pan., todėl pagalbą turi mokėti suteikti ne tik greitosios pagalbos medikai, bet ir nelaimės vietoje atsidūrę kiti eismo dalyviai. Nustatyta, kad nemažai gyvybių galėtų būti išgelbėta, jeigu pagalba nukentėjusiesiems būtų suteikta per pirmąsias 10 minučių, todėl kiekvienas būsimasis vairuotojas išklauso pirmosios pagalbos kursus, o kiekviename automobilyje privaloma turėti pirmosios pagalbos rinkinį.

Visuomenė turi būti pasiruošusi sušvelninti avarijų pasekmes ir pagerinti eismo įvykiuose sužeistų žmonių ir jų artimųjų gyvenimo kokybę. Po eismo įvykių didžiausią dėmesį reikėtų skirti veiksmams, kurie gali apsaugoti nuo išvengiamos mirties ir neįgalumo, kiek įmanoma sumažinti sužalojimo mastą ir paveiktų žmonių skaičių. Taip pat būtina užtikrinti eismo įvykiuose išgyvenusių asmenų gydymą bei integraciją į darbo rinką ir visuomenę.

Būkite vairuotojais, kurie yra geros sveikatos, vairuoja ramiai, nepiktnaudžiauja alkoholiais gėrimais, neagresyvūs, mokantys kelių eismo taisykles ir jų besilaikantys, nuolat tobulinantis savo meistriškumą.

Pranešimas parengtas pagal Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro informacija