Daugiau nei 70 proc. suaugusių žmonių juda nepakankamai. Daugumoje profesijų vyrauja protinis darbas, stresinės situacijos, o fiziniam aktyvumui laiko visai nebelieka. Kuo mažesnis fizinis aktyvumas, tuo didesnė rizika susirgti. Mažai judančiam žmogui sutrinka kraujospūdžio reguliacija, nutunkama, kraujyje padaugėja lipidų, pakinta gliukozės apykaita. Kiekvienas iš šių faktorių skatina aterosklerozės, o kartu ir širdies ligų vystymąsi. Net vidutinio laipsnio fizinis aktyvumas turi apsauginį poveikį nuo širdies ligų ir bendrojo mirtingumo.

Pagyvenusių ir senų žmonių bendrasis fizinis aktyvumas apima:

1. laisvalaikio fizinį aktyvumą (kai asmuo dar dirba būdamas pensijoje) – šuns vedžiojimas, grybavimas, žaidimai, šokiai, plaukimas ir kt., retais atvejais – sportas;

2. transporto ar mobilumo fizinį aktyvumą – ėjimas ar važiavimas dviračiu ir kt.;

3. profesinį (darbo vietoje) fizinį aktyvumą, jei asmuo būdamas pensijoje dirba;

4. namų ruošos ar ūkio fizinį aktyvumą – skalbimas, maisto gaminimas, grindų plovimas, langų plovimas, žolės šienavimas, laistymas, ravėjimas, kasimas, dulkių valymas, sniego kasimas ir kt.

 Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos:

Fizinis aktyvumas veiksmingas tik tada, kai jis yra reguliarus, pakankamo intensyvumo, dažnio ir trukmės.  Geriausia judėti įtraukiant kuo daugiau raumenų grupių vienu metu. Mankštinimasis neturi tapti prievarta ir kančia. Tai turi būti malonus, individualiai pasirinktas įprotis, be kurio neįsivaizduojamas gyvenimas. Sportas gerina darbingumą ir išvaizdą, padeda puikiai praleisti laisvalaikį su šeima ir draugais. 

Pradedantiems mankštintis būtina laikytis taisyklių:

Nepatartina mankštintis šių būklių atvejais:

Reguliarus fizinis aktyvumas mažina sergamumą širdies ir kraujagyslių ligomis ir mirštamumą nuo jų. Naudingiausi - individualiai parinkti aerobiniai pratimai 4-5 kartus savaitėje po 30-45 min. Pradėti mankštintis niekada nevėlu!

Straipsnis parengtas remiantis:

Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Vilkaitė

Vasario mėnuo – burnos vėžio profilaktikos mėnuo. Burnoje gali atsirasti ne tik dantų problemų, ne tik ėduonis, perodonto ligų, bet ir vėžys. Žmonės dažnai kreipiasi į gydytoją dėl dantų skausmo, tačiau, kai nieko neskauda, tikrinasi vangiai. Šis vėžys yra sunkiai atpažįstamas. Žmonės kreipiasi labai vėlai, neateina gydytis laiku. Užleistų stadijų burnos vėžio gydymas labai sudėtingas tiek gydytojams, tiek pačiam žmogui.

Burnos vėžys yra rimta problema, apie kurią turėtume daugiau kalbėti. Tai piktybinis bet kurios burnos vietos susirgimas. Jis gali išsivystyti ant lūpų, dantenų, liežuvio, vidinio žandų paviršiaus, gomurio, burnos dugno ar net seilių liaukose. Ši liga dar gali būti vadinama oraliniu vėžiu arba burnos ertmės vėžiu. Šis susirgimas, kaip ir kitos vėžio rūšys, išsivysto, kai audinių ląstelių genetinėje medžiagoje įvyksta tam tikri pokyčiai, dėl kurių ląstelės ima netaisyklingai dalintis ir augti.

Kaip diagnozuojami burnos ertmės navikai?  

Pirmiausiai gydytojas odontologas apžiūri visą burnos ertmę. Aptikęs burnos ertmėje pakitusią vietą, čiuopia pirštais, gilesniems burnos audiniams apžiūrėti naudojamas endoskopas. Nustatant diagnozę atliekama biopsija – burnos navikinio audinio tyrimas mikroskopu. Jei diagnozuojamas burnos vėžys, pacientas turi būti ištiriamas detaliau, siekiant nustatyti ligos išplitimo laipsnį bei įvertinti ligos stadiją. Gydymo planas sudaromas atsižvelgiant į ligos stadiją, vėžio lokalizaciją, bendrą paciento būklę bei jo poreikius. Galimi įvairūs gydymo metodai: operacinis, chemoterapinis, radiacinis ar medikamentinis.

Vėžio požymiai ir simptomai

Dažniausiai burnos vėžį pirmasis aptinka gydytojas odontologas, atlikdamas įprastinį dantų patikrinimą. Daugeliu atvejų gleivinėje pirmiausia atsiranda ikivėžinių pokyčių. Laiku pradėjus jų gydymą vėžio dažniausiai galima išvengti.

Daugelį minėtų simptomų gali sukelti ir įvairios neonkologinės ligos, todėl labai svarbu reguliariai tikrintis sveikatą ir dantis bei laikytis burnos higienos. Šių reikalavimų ypač turėtų paisyti esami ar buvę rūkoriai ir dažnai alkoholį vartojantys asmenys.

Jeigu nuogąstaujate dėl vieno ar kelių šiame skyriuje išvardytų simptomų ar požymių, ypač jei jie neišnyksta savaime ar blogėja, būtinai pasitarkite su šeimos gydytoju ir (ar) odontologu. Kuo anksčiau burnos ir burnaryklės vėžys aptinkamas, tuo lengviau jį gydyti. Ir tuo didesnė tikimybė, kad gydymas bus sėkmingas.

Vėžio rizikos veiksniai

Burnos vėžys dažnesnis tarp vyresnio amžiaus žmonių. Dažniau serga vyrai. Nustatyta, kad rūkalių ir mėgstančių gerti alkoholį, o ypač mėgstančių ir rūkyti, ir vartoti alkoholį rizika susirgti burnos vėžiu nepalyginamai didesnė, nei nerūkančių ir nepiktnaudžiaujančių alkoholiu. Vėžiui burnoje išsivystyti reikšmės turi nevisavertė mityba, vitaminų, ypač A ir E stoka maiste, bloga burnos ertmės ir dantų higiena, netinkami, dantenas spaudžiantys dantų protezai, persirgtos virusinės ligos.

Vėžio prevencija

Patikimų būdų, kurie padėtų visiškai apsisaugoti nuo burnos ir burninės ryklės dalies vėžio, mokslas dar negali pasiūlyti, tačiau kai kurie rizikos veiksniai priklauso nuo paties žmogaus.

Svarbiausias dalykas, kurį turėtų padaryti kiekvienas rūkantis žmogus – mesti rūkyti. Net ir ilgamečiai rūkoriai, atsisakę tabako, gali gerokai sumažinti burnos vėžio riziką.

Kitas svarbus dalykas – nepiktnaudžiauti alkoholiu, sveikai maitintis, gausiau vartoti vaisių ir daržovių. Geltonos daržovės, citrusiniai vaisiai ir daržovės, kuriuose gausu karotino (morkos, moliūgai ir šviežūs pomidorai), vitaminai C, D ir E gali padėti išvengti burnos vežio.

Siekiant apsisaugoti nuo lytiniu (ir oraliniu) keliu plintančio žmogaus papilomos viruso patartina riboti lytinių partnerių skaičių.

Straipsnis parengtas remiantis:

Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Vilkaitė

Vasario 22 d. 17.00 val. kviečiame visas besilaukiančias ir auginančias vaikus

mamytes į NEMOKAMĄ paskaitą „Pasiruošimas gimdymui“.

Užsiėmimas vyks Joniškio rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biure, Vilniaus g. 6. Registracija tel. 8 426 60537.

Žmogus per gyvenimą nueina maždaug 112 500 kilometrų. Visą šį krūvį turi atlaikyti mažai matomos kūno dalys - pėdos. Žmogaus pėdai tenka išlaikyti ir nešioti kūno svorį. Suprantama, kad tai turi būti labai tvirtas ir nepriekaištingai veikiantis mechanizmas su ilgalaike veikimo garantija. Susipažinus su žmogaus pėdos anatomine sandara ir jos fiziologinėmis ypatybėmis galima įsitikinti, kad ji visiškai atitinka tokiam mechanizmui keliamus reikalavimus. Pažvelgus į pėdos formą galima pastebėti, kad ji skirta atlaikyti dideliems svoriams. Žmogaus pėda sukurta panaudojant skliautų principą. Būtent skliautas pasižymi geriausiomis atraminėmis savybėmis.

Pėdoje yra daugybė kraujagyslių, maitinančių pėdą, ir nervų, perduodančių nervinius impulsus iš galvos ir stuburo smegenų. Dėka tokios pėdos struktūros, ji ne tik išlaiko normalaus žmogaus kūno svorį, bet turi ir didžiulių rezervinių galimybių. Juk žinome, kad šiuolaikiniai sunkumų kilnotojai pakelia virš 250 kg ir jie netampa plokščiapėdžiais. Tai pasiekiama racionaliomis treniruotėmis.

Pėdos atlieka ir balansinę funkciją. Galėdamos judėti savo sąnariuose įvairiomis kryptimis (lenktis, tiestis, pasisukti į vidų ar į išorę) žmogui stovint ar judant pėdos padeda išlaikyti kūno pusiausvyrą.

Dažnai į pėdas atkreipiame dėmesį tik tada, kai jos nuvargsta ir maudžia. Dažniausia jų negalavimų priežastis - nepatogi avalynė ir higienos nesilaikymas.

Kojų prakaitavimas. Kojose labai daug prakaito liaukų, todėl jos smarkai prakaituoja. Kaip ir kitų kūno vietų, taip ir kojų išskiriamas prakaitas yra bekvapis. Nemalonus kvapas atsiranda tik tuomet, kai ant odos esančios bakterijos suskaido prakaitą. Esant šiai problemai,  rekomenduotina kojas kasdien plauti ir tepti prakaito išsiskyrimą normalizuojančiomis, dezodoruojančiomis priemonėmis. Be to, smarkiai prakaituojanti oda linkusi įtrūkti. Tuomet kyla pavojus užsikrėsti grybelinėmis infekcijomis. Ypač einant į baseiną, pirtis. Patartina pasirūpinti priešgrybeliniais tepalais ar purškalais iš vaistinių.

Išsausėjusios pėdos. Pėdų oda turi mažai riebalinių liaukų, todėl gali labai išsausėti. Linkusią sausėti odą po plovimo reikia patepti drėkinančiu kūno ar kojų losjonu. Tinka  pipirmėčių, arbatmedžio aliejai.

Įaugę nagai. Kad pėdos būtų sveikos, labai svarbu  teisingai kirpti nagus ir taip išvengti jų įaugimo. Kojų nagų kraštai auga greičiau negu vidurinė dalis. Kraštai užlinksta ir įauga į minkštą ir jautrų nago guolį. Todėl juos reikia kirpti tiesiai, o ne ovaliai. Stebėti, kad neužaugtų per daug ilgi. Taip pat nagai gali įaugti dėl avalynės ankštų galų, grybelinių ligų. Jei kojų nagai įaugę, oda aplink juos paraudusi ir skausminga, gydomąjį pedikiūrą atlieka specialistai podiatrai.

Nuospaudos. Avint nepatogius batus, dėl nuolatinio spaudimo ir trynimo,  ant pirštų sąnarių susidaro žirnio dydžio, piltuvėlio formos keratino dariniai - nuospaudos. Ar sukietėjusios negyvos odos ploteliai- nuotrynos. Nuotrynos atsiranda po kulnu, nykščio pagalvėlėje, pado šone. Šiuos negalavimus galima išsigydyti patiems. Nuospaudos gydomos specialiais pleistrais, gydomaisiais tamponais. Nuospaudos nugramdomos pemza ir šveičiamaisiais kremais, prieš tai pamirkius kojas vonelėje. Esant sudėtingesnėms situacijoms- reikia kreiptis į podiatrą.

Geriausiai kojos jaučiasi visai be batų, nes tada kūno svoris pasiskirsto po visą pėdą ir kiekviena jos vieta gauna vienodą krūvį. Akivaizdu, kad geriausi batai žemakulniai, leidžiantys kojai jaustis lyg basai. Kuo aukštesnis moterų batų kulnas, tuo labiau apkraunama pėda, o su labai aukštais bateliais visas krūvis atiteks kojų pirštams. Dažnai avint aukštakulnius batelius, krūvis nuolat slegia pėdos priekį ir gali iškrypti didžiojo piršto sąnarys. Kad taip nenutiktų būtina stiprinti pėdas jas mankštinant, vaikščiojant basomis per įvairų pagrindą, atlikti pėdų ir kojų masažą, tinkamai prižiūrėti pėdas ir dėvėti sveiką avalynę.

Keletas patarimų, kaip atgaivinti pavargusias kojas po įtemtos darbo dienos:

Straipsnis parengtas remiantis:

Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Vilkaitė

 Šviežias ir kokybiškas?

Tai visų nesupakuotų maisto produktų vertinimo rodiklis, kurie ir turi būti mūsų kasdieniniuose krepšiuose (daržovės, vaisiai, uogos, grūdinės kultūros, šviežia žuvis, mėsa, kiaušiniai, pieno produktai, riešutai, praturtinančios medžiagos).

Ar ilgas sudedamųjų dalių sąrašas?

Jei produkto sudėtis A4 formato lapo, neverta skaityti – šis produktas nėra palankus sveikatai ir visų maisto priedų pažymėtų E raide žinoti Jums nereikia, visų ingredientų analizuoti ir vertinti, kas tai – neverta, negaiškite nei laiko nei pinigų pirkdami maistą, kuris Jūsų sveikatą ne tausoja, o žaloja.

Analizuojama sudedamųjų dalių sąrašas, kuris parodo mažėjančia tvarka maisto produkto ingredientus. Jei perkame kakavą norime gauti kakavą, o ne nusipirkti cukrų su kakava. Jei perkame avižinius sausainius, norime valgyti avižas, o ne rafinuotus kvietinius miltus. Vis dažniau atkreipiamas dėmesys į maistingumo deklaraciją, kuri privaloma maisto produktų ženklinimo etiketėse. Iš jos vartotojai gali sužinoti, kiek produkte yra druskos, riebalų, išskirtinai sočiųjų riebalų kiekį, kurio vartojimą rekomenduoja riboti Pasaulio sveikatos organizacija, taip pat baltymų ir angliavandenių kiekį ir išskirtinai bendrą cukrų kiekį. Pastarasis kiekis neparodo, kiek įdėta į maisto produktą cukraus, tai pridėtinio cukraus ir natūraliai produkte esančio cukraus kiekis. Natūraliai produkte esantys cukrūs, žinoma, kad reikalingi mūsų organizmui ir tai nėra tas pats kaip pridėtinis rafinuotas cukrus, kuriame nėra vertingų maistinių medžiagų, tik išbalansuojamas normalus žmogaus organizmo funkcionavimas.

Kokia pirma sudedamoji dalis?

Pirma sudedamoji dalis parodo, kad jos produkte daugiausia, jei perkate avižinius sausainius tikitės, kad avižų produktai nuo visų grūdų kiekio bus pirma sudėtinė dalis, tačiau nustebsite, kad dažnu atveju ji beveik paskutinė, nes 20 proc. turintys avižų produktas gali vadintis avižiniais sausainiais, taip ir retame avižiniame sausainyje avižų daugiau nei 20 proc. Kokie riebalai? Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) teigia, kad turėtų būti mažinamas iš riebalų gaunamas energijos kiekis, vietoje sočiųjų riebalų reikėtų vartoti nesočiuosius ir siekti eliminuoti iš mitybos transriebalus. Taip pat rafinuotų riebalų maiste suvartojimą būtina sumažinti, nes tokie riebalai tuščios kalorijos, pašalinus skonį, kvapą ir vertingąsias medžiagas ir likus tik grynam riebalui, praėjusiam daug technologinių operacijų – naudos organizmui nėra, sotumo jausmo ilgalaikio nebus. Vienas iš transriebalų šaltinis – iš dalies ir visiškai hidrinti riebalai, kurių gausu konditeriniuose gaminiuose, net galima rasti varškės sūrelyje. Žmogaus organizmas transriebalų nesintetina, bet gauna su maistu. Maisto pramonė pasirūpina, kad mūsų maisto produktuose būtų gausu hidrintų, t. y. sukietintų riebalų, nes jie pigesni, ilgo tinkamumo vartoti termino, išlieka kieti kambario temperatūroje, kas padeda paruošti traškios konsistencijos konditerinius gaminius. Iš skystų rafinuotų riebalų, jie paverčiami cheminių reakcijų metu į kietus, kurie nusėda ant mūsų kraujagyslių sienelių. Neigiamas poveikis sveikatai kyla suvartojant net ir mažą transriebalų kiekį. PSO rekomenduoja, kad transriebalų rūgščių vartojimas būtų ribojamas mažiau nei iki 1 procento nuo bendrojo paros energijos kiekio, tai yra vidutiniškai iki 2 g per dieną.

Bet kaip vartotojui apskaičiuoti, kiek jis suvartojo, jei ženklinimo informacijoje nėra pateikiama transriebalų kiekio? Skandinavijos šalyse vartotojai apsaugomi, nes į rinką nepatenka daugiau nei 2g/100 g produkto, o USA nurodoma maistingumo deklaracijoje riebiųjų r. transizomerų kiekis. Vartotojai turi galimybę pasirinkti.

Kokie maisto priedai?

Maisto priedai iš esmės sudaro mažiausią dalį produkte ir ne visi iš E raidėmis pažymėtų maisto priedų yra toks blogis kurio reiktų vengti. Vengti maisto produktuose – konservantų, saldiklių, dažiklių, ypač vaikams skatinančių hyperaktyvumą, skonio ir kvapo stipriklių, pavyzdžiui E621 mono natrio gliutamato, kuris skatina persivalgymą, suvalgome ženkliai daugiau maisto, kuriame yra šis maisto priedas.

Kiek cukraus, druskos, skaidulinių medžiagų?

Išsirinkti iš tos maisto produktų grupės su mažiausiu kiekiu – cukraus, druskos ir daugiausia skaidulinių medžiagų, jei iš esmės produkte jų gali būti, nes mėsoje ar pieno produktuose paprastai jų nėra. Pavyzdžiui, renkantis duoną, cukrų bendras kiekis turi būti ne didesnis nei 5 g/100 g, druskos iki 1 g/100 g, o skaidulinių medžiagų daugiau nei 6 g/100 gramų. Pridėtinio cukraus kiekio iš produktų ženklinimo etikečių nematome dažniausiai, nes tokį kiekį nurodytų nėra privaloma. Būtent pridėtinio cukraus kiekį reikia riboti, tai rafinuotas baltasis cukrus, rudasis cukrus, nerafinuotas cukrus, medus, agavų sirupas, net sultys iš koncentrato ir šviežiai spaustos sultys, įvardinamas PSO kaip laisvasis cukrus. Žinoma, meduje yra ne vien cukrus, yra ir gerųjų maistinių medžiagų, bet reikia suprasti, kad laisvasis cukrus ir pridėtinis cukrus mūsų organizme greitai virsta gliukoze ir patenka į kraują. Kaip greitai gauname energijos, taip greitai ir netenkame. Skirtumas tas, kad suvalgius morką sotumas ir cukraus lygis kraujyje nuolat bus pastovus, o išgėrus morkų sulčių ar suvalgius javainių batonėlį, kurio pirma sudedamoji dalis cukrus, cukraus lygis greitai pakyla ir greit nusileidžia. Nukenčia gyvenimo kokybė, netenkama nuolatinės energijos.

Degustavimas

Žinoma, išsirinkus sveikatai palankiausią maisto produktą iš tos maisto produktų grupės reikia jį ragauti ir vertinti jo skonį, nepasikliaukite vien informacija ant pakuočių, produkto išvaizda, labai svarbu skonis, aromatas. Pavyzdžiui, nusipirkus prieskonius, riešutus, paragaukite, ar nėra pašalinio skonio ir kvapo, nes tik taip galite aptikti ir nekokybiškus produktus, ar net žalingas, pavyzdžiui, cinamoną ar riešutus apkrėstus pelėsiu.

Straipsnis parengtas remiantis:

Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Vilkaitė

Ant netvirto ledo kasmet nuskęsta daug žmonių, todėl prieš lipdami įsitikinkite jo tvirtumu, nerizikuokite savo gyvybe. Ledas laikomas tvirtu, kai yra storesnis nei 7 cm. Tokio storio ledas jau gali išlaikyti žmogų. Tačiau kad išlaikytų žmonių grupę, ledas turi būti ne mažiau kaip 12 cm storio. Ledo storį galima išmatuoti išgręžus skylę lede žvejybiniu grąžtu arba prakirtus kirtikliu. Taip pat informaciją apie pagrindinių ežerų ledo storį galima rasti žvejams skirtuose interneto puslapiuose. Svarbu paminėti, kad ledas nėra visur vienodas – kai kuriose vietose, pavyzdžiui, ten kur įšąla medžiai, medžių šakos, krūmai, nendrės, arčiau kranto ledas būna plonesnis.

Viena svarbiausių taisyklių – negalima vienam eiti ant ledo neprašvitus. Prieš pradedant eiti ledu, reikia apsidairyti, gal yra jau pramintas takelis. Einant ledu rekomenduojama pasiimti tvirtą lazdą ir, prieš žengiant žingsnį, lazda tikrinti ledo stiprumą. Jei po smūgio į ledą atsiranda vanduo, tokiu ledu geriau neiti. Eidami grupėje niekada neikite vienas šalia kito, eikite čiuožiančiais žingsniais neatitraukdami kojų nuo ledo paviršiaus ir statydami jas plačiai, kad kūno svoris pasiskirstytų tolygiai. Jeigu ledas po kojomis pradeda traškėti ar skeldėti, į krantą reikia grįžti tuo pačiu keliu, kuriuo atėjote.

Ką daryti įlūžus:  

Kai tenka gelbėti lede įlūžusį žmogų:  

Laikas, kurį galima išbūti vandenyje, kol neištinka hipotermija, skaičiuojamas minutėmis. Ką reikėtų pirmiausia padaryti, ištraukus žmogų iš ledinio vandens?

Kai žmogų jau ištraukėte į paviršių, patikrinkite kvėpavimą, pulsą. Jeigu reikia, būtina pradėti gaivinimą. Atsižvelgiant į situaciją, reikėtų kviesti greitąją pagalbą. Jeigu, nemokate gaivinti, nežinote, kaip elgtis arba žmogus netekęs sąmonės, būtina kviesti greitąją pagalbą numeriu 112.

Jeigu yra galimybė, būtina nugabenti nukentėjusįjį į šiltą patalpą. Joje reikėtų nuimti sušlapusius drabužius ir juos pakeisti šiltais, apkloti. Jeigu žmogus sąmoningas, reikėtų duoti šiltų gėrimų, sriubos. Jokiu būdu nukentėjusiajam negalima duoti alkoholio ir trinti jo odos.

Žmogui ištikus hipotermijai, reikėtų dėti šiltus kompresus ant nukentėjusiojo krūtinės, kaklo, galvos ir kirkšnių. Jeigu yra galimybė, žmogų reikia paguldyti į vonią, kurios temperatūra – 20 laipsnių. Po kokių 10–30 minučių temperatūrą reikėtų kelti iki 37 °C.

Lipant ant ledo, ypač žvejoti, svarbu geras hidrokostiumas, kuris patekus į vandenį laikys kūną paviršiuje ir neleis greitai atšalti. Poledinės žūklės mėgėjams būtina turėti ir gelbėjimosi priemonių. Pavyzdžiui, virvę su svareliu, kurią galima būtų numesti skęstančiajam ar gelbėtojams. Gelbėjimo liemenė apsaugos ne tik nuo vėjo, bet ir neleis nugrimzti po ledu. Smaigai, su kuriais lengva įsikabinti į ledą net nuo šalčio sugrubusiomis rankomis.

Pranešimą parengė visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Vilkaitė

Kviečia dirbančius sėdimą darbą į NEMOKAMAS fizinio aktyvumo mankštas su gimnastikos kamuoliais.

Norinčius dalyvauti kviečiame registruotis tel. 8 426 60537. Vietų skaičius – ribotas.