Dešimtą kartą Europoje balandžio 20 – 25 dienomis yra minima Europos imunizacijos savaitė, kurios tikslas: didinti imunizacijos apimtis, gerinti visuomenės supratimą apie skiepų svarbą. Infekcinės ligos žaloja ne tik žmonių sveikatą, bet ir sukelia ekonominius bei socialinius nuostolius. Skiepijimas – tai būdas apsaugoti organizmą nuo vakcinomis valdomų pavojingų užkrečiamų ligų. Įskiepijant vakciną siekiama, kad organizmas taptų atsparus konkrečiai ligai, t.y. įgytų imunitetą. Vakcina gali užkirsti kelią ligai arba sumažinti jos poveikį. Vaikų ir suaugusiųjų profilaktinis skiepijimas, įgyvendinant Nacionalines imunoprofilaktikos programas, visame pasaulyje finansuojamas iš valstybės biudžeto, nepriklausomai nuo šalies ekonominio išsivystymo lygio. Skiepijant pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių pasiektos pakankamai didelės vaikų skiepijimų apimtys (94–99 proc. paskiepytų įvairiose amžiaus grupėse), leidžiančios suvaldyti užkrečiamąsias ligas, nuo kurių skiepijama. Tačiau, nors vaikų skiepijimų apimtys pakankamai didelės, suaugusių skiepijimų apimtys kelia nerimą. Pavyzdžiui, gripo sezono metu sezoninio gripo vakcina paskiepyta tik 6,4 proc. bendrosios populiacijos. Gripo vakcinacijos apimtys 65 metų ir vyresnio amžiaus rizikos grupėje sudaro vidutiniškai 10 proc. Tai vienas mažiausių rodiklių Europos Sąjungoje. Kai Norvegijoje pasiskiepija per 50 proc., Vokietijoje – per 60 proc., Didžiojoje Britanijoje – apie 75 proc., Nyderlanduose – apie 80 proc. rizikos grupių gyventojų. Ilgėjant gyvenimo trukmei būtina padidinti suaugusiųjų skiepijimosi apimtį, nes vakcinacija gali netiesiogiai sumažinti kai kurių sukėlėjų cirkuliavimą, ir apsaugoti tuos, kurie negali būti vakcinuoti, pavyzdžiui, naujagimius ir mažus kūdikius nuo kokliušo. Vakcinacijos nauda yra įvairiapusė. Vakcinacija sumažinamos tiesioginės išlaidos, kurios susidaro naudojant medicininius ir nemedicininius išteklius ligonių gydymui, netiesioginės išlaidos (dėl darbo našumo mažėjimo ir nedarbingumo) ir nematerialiosios išlaidos susijusios su sutrikdyta gyvenimo eiga ir kokybe.Aplinkoje egzistuoja pavojingų užkrečiamų ligų, kuriomis galime susirgti. Šios ligos „atneša“ nemažai neigiamų pasekmių – žaloja organizmą bei kartais sukelia mirties atvejus. Apsisaugoti nuo pavojingų ligų padeda skiepai.

Užkrečiamųjų ligų vakcinacija:Difterija – skiepai nuo difterijos reikalingi atsižvelgiant į paciento amžių: skiepijama pagal profilaktinių skiepijimų kalendorių ir suaugusieji praėjus 5 – 10 metų nuo paskutinio skiepo.Stabligė – skiepijama atsižvelgiant į amžių, skiepijama pagal skiepijimų kalendorių ir suaugusieji praėjus 5 – 10 metų nuo paskutinio skiepo. Susižeidus skiriama skubioji stabligės imunoprofilaktika.Kokliušas – kūdikiai ir vaikai skiepijami pagal profilaktinių skiepijimų kalendorių, tačiau šie skiepai neužtikrina apsaugos visam gyvenimui, todėl paaugliams ir suaugusiems, ypač sveikatos priežiūros darbuotojams ir būsimiems tėvams rekomenduojama revakcinacija kokliušo komponento turinčia vakcina.Pneumokokinė infekcija – skiepijama polisacharidine vakcina, kurios sudėtyje yra 23 serologinių grupių pneumokokų antigenų. Vakcina rekomenduojama rizikos grupėms priklausantiems, vyresniems kaip 2 metų amžiaus asmenims. Naujos kartos konjuguotos pneumokokinės infekcijos vakcinos gali apsaugoti nuo 10 ar 13 serologinių grupių, jos skiriamos ir jaunesniems kaip 2 metų vaikams, bei asmenims vyresniems nei 50 m.Tymai – skiepijami pagal skiepijimų kalendorių. Vaikai ir suaugusieji, neskiepyti dviem dozėmis ar neturintys duomenų apie skiepijimą, skiepijami trivalente tymų, epideminio parotito, raudonukės vakcina.Raudonukė – skiepijami pagal profilaktinių skiepijimų kalendorių. Vaikai ir suaugusieji, neskiepyti ar neturintys duomenų apie skiepijimą, skiepijami trivalente tymų, epideminio parotito, raudonukės vakcina.Gripas – rekomenduojama skiepytis visiems asmenims, ypač šių rizikos grupių asmenims: 65 metų ir vyresniems asmenims; nėščioms moterims; sergantiems lėtinėmis ligomis ir asmenims, kurių atsparumas ligoms sumažėjęs; vaikams nuo 6 mėn. iki 2 metų, medicinos darbuotojams kiekvienais metais po vieną dozę.Pasiutligė – profilaktiniai skiepijimai neturėjus kontakto su užsikrėtusiu gyvūnu asmenims, kurie turi didelę riziką užsikrėsti: dirba laboratorijose, veterinarai, gyvūnų prižiūrėtojai ir kt. Skiepijami per tris kartus: pirminė dozė, antra dozė po 7 dienų ir trečioji po 21 arba 28 dienų.Žmogaus papilomos viruso infekcija - rekomenduojama mergaitėms nuo 9 metų amžiaus ir jaunoms moterims, siekiant apsaugoti nuo užsikrėtimo vakcinos sudėtyje esančių žmogaus papilomos viruso genotipais. Pilna skiepijimo keturvalentė vakcina schema: pirmoji dozė, antroji po 2 mėn. ir trečioji po 6 mėn. Dvivalentė vakcina – pirmoji dozė, antroji po 1 mėn. ir trečioji po 6 mėn. Lietuvoje svarstomas skiepijimų nuo žmogaus papilomos viruso įtraukimas į vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių.Hepatitas A – rekomenduojama visiems vyresniems nei 1 metų asmenims. Skubiu atveju pirmoji vakcina gali būti skiriama keliautojams išvykimo dieną, tačiau paprastai skiepijama likus 2-4 savaitėms iki kelionės, antroji dozė skiriama po 6-24 mėn. Tokia skiepijimo schema užtikrina imunitetą ne mažiau kaip 10 metų.Hepatitas B – naujagimiai ir kūdikiai skiepijami pagal profilaktinių skiepijimų kalendorių. Neskiepytiems asmenims skiriamos 3 vakcinos dozės (standartinė schema: pirmoji dozė, antroji po 1 mėn. ir trečioji po 6-12 mėn.). Pabaigtas hepatito B skiepijimo planas užtikrina apsaugą mažiausiai 25 metams, kartais net visam gyvenimui.Erkinis encefalitas – pradėti skiepyti iki prasidedant erkių aktyvumo sezonui (balandis - lapkritis). Atlikus vakcinaciją du kartus, su 1-3 mėnesių pertrauka tarp skiepų, imunitetas susiformuoja vieneriems metams. Po metų suleidus dar vieną skiepo dozę atsparumas ligai prasitęsia dar trejiems metams. Taigi, trys injekcijos užtikrina ramų gyvenimą potencialios ligos atžvilgiu ketveriems metams. Pagreitinta schema gali būti taikoma bet kuriuo metų laiku.Epideminis parotitas – skiepijama pagal profilaktinių skiepijimų kalendorių. Vaikai ir suaugusieji, neskiepyti ar neturintys duomenų apie skiepijimą, skiepijami trivalente tymų, epideminio parotito, raudonukės vakcina.Vėjaraupiai – skiepijama gyva vakcina, optimaliausia skiepyti vaikus iki 2 metų amžiaus, tačiau galima skiepytis bet kuriame amžiuje, jei asmuo nesirgo ir nori turėti apsaugą nuo šios infekcijos. Vakcinacija rekomenduojama atsižvelgiant į keliautojo individualią riziką. Vakcinuotis gyva vėjaraupių vakcina negalima besilaukiančioms moterims.Nebūkite abejingi – skiepai gali išgelbėti Jūsų gyvybę. Saugių ir veiksmingų vakcinų dėka vienos ligos, sąlygojančios rimtas komplikacijas ir mirtis pašalintos, kitos eliminuojamos (poliomielitas, tymai, raudonukė).

           Straipsnis parengtas remiantis:           1. www.ulac.lt            2. www.sam.lt

Parengė: visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Vilkaitė

Pasaulinė sveikatos diena kiekvienais metais minima balandžio 7-ąją. Ši diena - tai galimybė visame pasaulyje atkreipti valstybinių institucijų, ūkininkų, gamintojų, prekybininkų, sveikatos priežiūros specialistų, taip pat vartotojų dėmesį į maisto saugos ir tinkamos mitybos svarbą, bei kiekvieno vaidmenį maisto saugos grandinėje. Remiantis PSO duomenimis, kasmet pasaulyje su nesaugaus maisto vartojimu siejama maždaug 2 milijonai žmonių (daugiausia vaikų) mirčių. Maiste esančios bakterijos, virusai, parazitai ar cheminės medžiagos gali sukelti daugiau nei 200 ligų - nuo viduriavimo iki vėžinių susirgimų. Dėl maisto gamybos, paskirstymo ir vartojimo bei aplinkos pokyčių, naujų ir esančių patogeninių mikroorganizmų atsiradimo, antimikrobinio atsparumo maisto saugai nuolat yra iškilęs pavojus ir tai kelia iššūkius maisto saugos sistemai. Minint Pasaulinę sveikatos dieną ,,Maisto sauga“ – PSO akcentuoja, kad maisto sauga turi būti užtikrinta visoje maisto grandinėje „nuo lauko iki stalo“ ir pabrėžia kiekvienos šios grandinės subjektų atsakomybę – nuo ūkininkų ir gamintojų iki pardavėjų ir pačių vartotojų. Lietuvos Respublikos Maisto įstatyme įrašyta, kad ,,maisto sauga – šio įstatymo bei kitų teisės aktų nustatytų maisto ir jo tvarkymo reikalavimų visuma, užtikrinanti, kad vartojant maistą įprastomis, gamintojo nustatytomis ar galimomis iš anksto pagrįstai numatyti vartojimo sąlygomis, įskaitant ir ilgalaikį vartojimą, nebus jokios rizikos vartotojų sveikatai ar gyvybei arba ji bus ne didesnė negu ta, kuri teisės aktuose nustatyta kaip leidžiama bei laikoma atitinkančia aukštą vartotojų apsaugos lygį“.Siekiant užtikrinti maisto saugą visiems tvarkantiems ir ruošiantiems maistą, reikia vadovautis pagrindinėmis penkiomis PSO parengtomis rekomendacijomis: • Palaikyti švarą – prieš ruošdami maistą ir valgydami plaukime rankas. Rankas rekomenduojama plauti kuo dažniau: kiekvieną kartą po sąlyčio su žalia mėsa, kiaušiniais, kitu gyvuliniu maistu.• Atskirkime apdorotą maistą nuo žaliavos: tos pačios pjaustymo lentelės ir peilio nenaudokime ir duonai, ir žaliai mėsai. Šaldytuve maistą laikykime taip, kad jis nesiliestų su termiškai neapdorotu.• Gaminkime kantriai. Gerai išvirkime ar iškepkime mėsą, vištieną, žuvį, kiaušinius. Iš šių produktų gaminami patiekalai turėtų būti kaitinami ne žemesnėje nei 70 laipsnių temperatūroje. Joje žūva beveik visi ligas sukeliantys mikroorganizmai.• Maisto produktus laikykime tinkamoje temperatūroje. Temperatūra šaldytuve turėtų būti ne aukštesnė nei 5 laipsniai. Tokioje temperatūroje mikroorganizmų augimas sulėtėja arba sustoja.• Naudokime švarų vandenį ir šviežią žaliavą.

         Straipsnis parengtas remiantis:          1. www.smlpc.lt           2. www.vmvt.lt

Parengė: visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Vilkaitė

Kovo 24-ąją visame pasaulyje minima tuberkuliozės diena. Pasaulio tuberkuliozės dienos tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į šios ligos paplitimą bei dedamas pastangas kovojant su ja. Šią dieną taip pat stengiamasi informuoti gyventojus apie tuberkuliozės užsikrėtimo kelius, profilaktikos priemones, apsisaugojimo nuo jos būdus ir gydymo galimybes.Lietuva priskiriama prie Europos Sąjungos valstybių, kuriose sergamumas tuberkulioze yra didelis. Kasmet nuo tuberkuliozės pasaulyje miršta apie 2 mln. gyventojų. Tai tyli ir labai pavojinga liga, kuria susirgus reikia kruopščiai ir ilgai gydytis. Gydymas nuo tuberkuliozės užtrunka nuo septynių mėnesių iki dviejų metų. Todėl labai svarbu kasmet apsilankyti pas šeimos gydytoją, o kas dvejus metus atlikti plaučių rentgenogramą, pagal kurią galima diagnozuoti ankstyvas tuberkuliozės formas. Tuberkuliozė yra infekcinė liga, kurią sukelia tuberkuliozės mikobakterijos. Ši infekcija plinta oro lašeliniu būdu, tai reiškia, kad pagrindinis infekcijos šaltinis yra ligonis, sergantis atvira plaučių tuberkulioze ir išskiriantis tuberkuliozės mikobakterijas kalbėdamas, kosėdamas, čiaudėdamas, spjaudydamas skreplius. Manoma, kad atvira plaučių tuberkulioze sergantis žmogus per vienus metus gali užkrėsti nuo 15 iki 35 žmonių. Tuberkuliozės mikobakterija dažniausiai pažeidžia plaučius, bet gali pažeisti ir kitus organus ar audinius (smegenis, inkstus, kaulus ir stuburą). Ligai būdingas ilgai trunkantis kosulys, skrepliavimas, karščiavimas, prakaitavimas naktimis, svorio kritimas ir nuovargis. Kartais atsikosėjus skrepliuose gali būti kraujo.Užsikrėtę tuberkulioze asmenys savo organizme turi TB mikrobą, bet jis nėra aktyvus ir nesukelia ligos, nepasireiškia TB būdingi požymiai ir žmogus neplatina ligos, bet tai yra laiko klausimas kada dalis užsikrėtusių asmenų (5-10 proc) gali susirgti tuberkulioze. Trečdalis visos pasaulio populiacijos yra užsikrėtę TB bakterija, iš jų 5-10 proc. susirgs tuberkulioze. Sergančių tuberkulioze žmonių organizme mikrobai aktyviai dauginasi, jiems pasireiškia TB būdingi simptomai, taigi kosėdami jie platina užkratą. TB dažniausiai užsikrečiama, jei yra dažnas kontaktas taip užkrečiami šeimos nariai ir darbo kolegos. Tuberkuliozės plitimą skatina socialiniai veiksniai: netinkamos gyvenimo ir mitybos sąlygos, žalingi įpročiai, nesilaikymas tinkamo tuberkuliozės gydymo rėžimo (dėl šios priežasties atsiranda tuberkuliozės mikobakterijų atsparumas vaistams), bedarbystė, pastovios gyvenamosios vietos nebuvimas ir kt. Kitos galimos priežastys: plintanti ŽIV infekcija ir AIDS, didėjanti gyventojų migracija.

Pagrindinės profilaktikos priemonės1. Būtinas profilaktinis sveikatos patikrinimas dėl tuberkuliozės prieš pradedant dirbti ir kasmet darbuotojams, dirbantiems maisto gamyboje, sveikatos priežiūros, vaikų mokymo ir auklėjimo bei paslaugų teikimo gyventojams srityse. 2. Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka 7 metų amžiaus vaikams ir rizikos grupių vaikams (bendraujantiems su sergančiais TB šeimoje ar kolektyve) turi būti atliktas tuberkulino (Mantu) testas. 3. Profilaktinis naujagimių (skiepijami 2-3 dieną po gimimo) ir kūdikių skiepijimas BCG vakcina nuo tuberkuliozės, apsaugo juos nuo itin sunkių TB formų. 4. Gerų ekonominių ir socialinių sąlygų užtikrinimas (nedarbo, skurdo, narkotikų, alkoholio vartojimo mažinimas, gyvenimo sąlygų gerinimas). 5. Nuolatinis imuniteto stiprinimas, sveika mityba, reguliarus darbo ir poilsio režimo laikymasis, drėgnas patalpų valymas ir vėdinimas. 6. Atsiradus karščiavimui, svorio kritimui, silpnumui, pradėjus kosėti, prakaituoti, nedelsdami kreipkitės į šeimos gydytoją, kuris atliks reikiamus tyrimus, nustatys diagnozę ir paskirs tinkamą gydymą. 7. Svarbiausia priemonė – visą gydymo kursą medicinos personalo kontroliuojamas kokybiškas tuberkuliozės gydymas ligoninėse iki visiško pasveikimo.

Straipsnis parengtas remiantis:

1. www.tuberkulioze.eu2. www.smlpc.lt 3. www.ulac.lt

Parengė: visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Vilkaitė

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) naujose cukraus vartojimo gairėse rekomenduoja per dieną suvartojamų laisvųjų cukrų kiekį sumažinti iki mažiau nei 10 proc. nuo bendrojo per dieną suvartojamo energijos kiekio. Sumažinus dar 5 proc. arba maždaug 25 gramų (6 arbatinių šaukštelių), būtų gauta papildoma nauda sveikatai. Laisvieji cukrūs – tai monosacharidai (gliukozė, fruktozė) ir disacharidai (cukrozė ar sacharozė – valgomasis cukrus), kuriuos į maistą ir gėrimus deda gamintojai, virėjai ar vartotojai, taip pat natūraliai meduje, sirupuose, vaisių sultyse ir vaisių sulčių koncentratuose esantys cukrūs. Laisvieji cukrūs skiriasi nuo natūraliai vaisiuose ir daržovėse esančio cukraus. Kadangi įrodymų dėl natūraliai esančio cukraus pašalinio poveikio sveikatai nenustatyta, minėtos gairės šiai cukraus rūšiai netaikomos.Didelė dalis suvartojamo cukraus yra „paslėpta“ perdirbtuose maisto produktuose, kurie nėra saldumynai. Pavyzdžiui, 1 valgomajame šaukšte kečupo yra apie 4 gramus (apytiksliai 1 arbatinis šaukštelis) laisvųjų cukrų. Vienoje cukrumi saldinto gazuoto gėrimo skardinėje yra apie 40 gramų  (apytiksliai 10 arbatinių šaukštelių) laisvųjų cukrų. Pasaulyje laisvųjų cukrų suvartojimas skiriasi priklausomai nuo amžiaus, aplinkos ir šalies. Europoje, pavyzdžiui, Vengrijoje ir Norvegijoje, suaugusieji laisvųjų cukrų suvartoja 7–8 proc. nuo bendrojo prie dieną suvartojamo energijos kiekio, Ispanijoje ir Didžiojoje Britanijoje – 16–17 proc. Vaikai laisvųjų cukrų suvartoja kiek daugiau – nuo 12 proc. tokiose šalyse kaip Danija, Slovėnija ir Švedija iki beveik 25 proc. Portugalijoje. Be abejo, skirtumų yra ir tarp miesto bei kaimo vartotojų. Pavyzdžiui, Pietų Afrikos kaimo bendruomenėse laisvųjų cukrų suvartojama 7,5 proc., o miesto populiacijoje – 10,3 proc. nuo bendrojo per dieną suvartojamo energijos kiekio. PSO rekomendacijos pagrįstos naujausių mokslinių įrodymų analize. Tyrimų duomenys rodo, kad suaugusieji, kurie suvartoja mažiau cukrų, turi mažesnį kūno svorį, o cukrų kiekį padidinus, padidėja ir kūno svoris. Be to, tyrimai rodo, kad vaikai, kurie suvartoja daug saldintų gėrimų, dažniau turi antsvorio arba yra nutukę negu vaikai, kurie tokių gėrimų vartoja mažai. Kai laisvųjų cukrų suvartojama daugiau nei 10 proc. nuo bendrojo per dieną suvartojamo energijos kiekio, didesnė tikimybė atsirasti dantų kariesui (dantų ėduoniui) negu cukrų suvartojant mažiau.

Informacijos šaltinis http://www.nmvrvi.lt/lt/naujienos/601/

2012 m. rugpjūčio 29 – rugsėjo 1 d. vykusiame jubiliejiniame 100-ajame FDI (Pasaulio odontologų federacijos) kongrese kovo 20-oji buvo paskelbta Pasauline burnos sveikatos diena. Todėl šiais metais Lietuva jau trečią kartą kartu su daugiau nei 75 – iomis pasaulio šalimis, esančiomis Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Europoje, Afrikoje, Azijoje ir Okeanijoje, mini Pasaulinę burnos sveikatos dieną. Šių metų Pasaulinės Burnos sveikatos dienos siekis – apsaugoti gyventojų dantis ir burną visą gyvenimą, nuo vaikystės iki senatvės, todėl šventės tema – „Šypsenos visam gyvenimui". Burnos sveikatos diena – neabejotinai puiki proga dar kartą visai visuomenei priminti burnos sveikatos išsaugojimo svarbą ir priemones, nes sveiki dantys padeda išsaugoti bendrąją žmogaus sveikatą bei gerą savijautą.Net 90 proc. pasaulio gyventojų kenčia nuo burnos ligų, ypač nuo dantų ėduonies ir periodonto patologijos. Skaudu, kai mažamečiams vaikams tenka protezuoti dantis, bet baisiausia diagnozė - burnos vėžys. Lietuvos Respublikos odontologų rūmai kviečia atkreipti dėmesį į burnos sveikatos gerinimą. Kiekvieno žmogaus asmeninis indėlis yra labai svarbus, nes dviejų labiausiai pasaulyje paplitusių burnos ligų – dantų  ėduonies ir periodontito – atsiradimas didžiąja dalimi yra nulemtas mūsų elgsenos, t.y. burnos higienos įgūdžių, mitybos pobūdžio, žalingų įpročių ir t.t.Pasaulinės burnos sveikatos dieną – kovo 20 - ąją -  Lietuvos gydytojai odontologai, gydytojai odontologai specialistai ir burnos higienistai ir būsimi specialistai kviečia nemokamai pasitikrinti burnos sveikatą ir gauti profesionalių rekomendacijų burnos sveikatos klausimais. Nebūkite abejingi, ateikite su savo artimaisiais. Mūsų tikslas informuoti ir apsaugoti visų Lietuvos žmonių dantis nuo dantų ėduonies ir jų komplikacijų. Būkime kartu! Jeigu šiandien dar nesišypsote, gal po metų, kitų galėsime kartu juoktis ir šypsotis!

Informacijos šaltinis www.odontologurumai.lt

Kovo 22 d. minima Pasaulinė vandens diena. Minėjimą 1992 m. inicijavo Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja. Nuo 1993 m. Pasaulinę vandens dieną globoja UNESCO. Lietuvoje ši diena Aplinkos ministerijos iniciatyva minima nuo 2000 m. Kiekvienais metais išrenkamas šios dienos šūkis, atspindintis Pasaulinės vandens dienos problematiką. 2015 m. Pasaulinės vandens dienos tema – „Vanduo ir subalansuotas vystymasis“.

Vanduo yra darnaus vystymosi pagrindas. Aplinkos tvarumas, vandens ištekliai, vandens ūkio teikiamų paslaugų kokybė remia skurdo mažinimą, ekonomikos augimą ir visuomenės gerovę. Maisto ir vandens poreikių tenkinimas būtinas žmonių sveikatos palaikymui.

Vanduo yra sveikatos pagrindas, jis yra būtinas žmogaus organizmui. Sveiko žmogaus organizme vandens apykaita yra gerai subalansuota. Tik šio šimtmečio pradžioje sukurti analizės prietaisai, kurie padeda mokslininkams nustatyti, koks svarbus vandens balansas gerai fiziniai būsenai. Vandens perteklius organizme taip pat žalingas kaip ir stoka. Specialistai nustatė tris pusiausvyros sutrikimų rūšis: vandens perteklius audiniuose, vandens stoka audiniuose ir netikęs pasiskirstymas.

Žmogus gali išgyventi savaites be maisto, bet tik kelias dienas be vandens. Praradęs penkis procentus vandens žmogus dažniausiai jaučia nuovargį, raumenų silpnumą, gali atsirasti paspartėjąs širdies plakimas, galvos svaigimas ir nesugebėjimas sutelkti dėmesio. Praradus dešimt procentų vandens, kyla širdies infarkto ar insulto pavojus, netekus dvidešimt ir daugiau procentų gali ir neišgyventi. Tam, kad būtų patenkintas minimalus geriamojo vandens poreikis, Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja 7,5 litro vienam asmeniui per dieną. Didesnis kiekis, apie 20 litrų vandens vienam gyventojui per dieną, garantuoja geras higienos ir sanitarijos sąlygas. Švarios rankos gali išgelbėti gyvybę. Pavyzdžiui, nuolatinis rankų plovimas yra vienas iš geriausių būdų pašalinti mikrobus ir užkirsti kelią bakterijų plitimui. Nežiūrint įspūdingų pastarojo dešimtmečio laimėjimų vandens ūkio srityje, 748 milijonų žmonių neturi prieigos prie geriamojo vandens šaltinių ir 2,5 milijardo žmonių neturi galimybės naudotis geresnėmis sanitarijos sąlygomis. Būtinos investicijos į vandens ir sanitarijos paslaugų kokybę atneštų didelę ekonominę naudą ir leistų vadovautis darniais vystymosi principais.

Jungtinių Tautų valstybės narės glaudžiai bendradarbiaudamos ragina atkreipti ypatingą dėmesį į vandens išteklių subalansuotą naudojimą. Ypač svarbu išspręsti gerovės netolygumus žmonių, kurie gyvena lūšnynuose ir nuskurdusių kaimo vietovėse ir neturi prieigos prie saugaus geriamojo vandens, tinkamų sanitarijos sąlygų, pakankamai maisto ir energetikos paslaugų.

Vanduo ir energetika yra neatskiriami dalykai. Vanduo yra reikalingas energijai generuoti. Energija būtina tiekiant vandenį. Vadovaujantis darnaus vystymosi principais siekiama sudaryti palankesnes sąlygas dviejų šitų sektorių kompleksinės politikos plėtrai bei atverti sektorinį bendradarbiavimą, vedantį į energijos saugumo bei tvaraus vandens naudojimo ekologišką ekonomiką. Ypatingas dėmesys yra skiriamas taupančiai „žaliajai ekonomikai“. „Žalioji ekonomika“ gerovės augimą derina su darniu aplinkos išteklių panaudojimu. Ji taip pat siekia suderinti ekonominę, socialinę ir ekologinę darniojo vystymosi sampratą. Tai daroma akcentuojant ne tik tai, kad ateities kartoms turėtų būti užtikrintas toks pats pajamų kiekis, kokį turi dabartiniai gyventojai, bet ir tai, kad ekonominė gerovė būtų kuriama išlaikant socialinį teisingumą bei nepažeistą aplinką.

Žmonių sveikata traktuojama kaip pasaulinės ekosistemos dalis, ją galima apibūdinti kaip visuomenės vystymosi pagrindinį orientyrą. Sveikatos gerinimas, kurį visada lydi subalansuotas aplinkos vystymasis, suprantamas kaip visų žmones veikiančių veiksnių rezultatas. Nesubalansuota plėtra ir jos sukeltas ekosistemos pažeidimas tiesiogiai ir neigiamai veikia žmonių sveikatą visame pasaulyje. Subalansuotas vystymasis reikalauja atkreipti dėmesį į lemiamus veiksnius, nuo kurių priklauso poveikis sveikatai.

Laimė, mūsų platumose galima visada ir visur gauti geriamojo vandens. Tereikia atsukti čiaupą ar nueiti į parduotuvę ir nusipirkti vandens. Vanduo – ištikimas palydovas visais gyvenimo atvejais.

           Straipsnis parengtas remiantis:

   Parengė: visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė Monika Vilkaitė